Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Kretingos rajono savivaldybė » Kretingos miesto seniūnija » Bajorai (2023)      

Apie miesto dalį

Bajorai – pietvakarinė Kretingos miesto dalis, prie geležinkelio Klaipėda–Kretinga ir kelio 168 Klaipėda–Kretinga , Akmenos dešiniajame ir Tenžės kairiajame krante. Per Akmeną Bajorų–Ėgliškių tiltu į Bajorus veda kelias 2212 Klaipėda–Radailiai–Kretinga . Yra Bajorų tvenkinys, veikia grūdų perdirbimo bendrovė Kretingos grūdai (nuo 1986 m.), 2 parduotuvės, Kretingos socialinių paslaugų centras, Kretingos miesto nutekamojo vandens valymo įrenginiai, Bajorų geležinkelio stotis.
== Etimologija ==
Pavadinimas kilo iš asmenvardžio liet. Bajoras daugiskaitos formos. Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis rašomas vok. Darge Bayor, Gergen Bajohr, Darge Bojahr, Bajohr Gerge, Bajohr Görge, Bajor Gerge, Bajohren, liet. Bajorai, rus. Байоренъ = Байорай, žem. Bajuorā.
== Istorija ==
Kaime buvo ankstyviausi Lietuvoje žalvario amžiaus kapai, žinomi Šlažių pilkapių vardu. Jie datuojami II tūkstantmečio pr. m. e. antrąja puse – I tūkstantmečio pr. m. e. pirmąja puse ir priklauso Pilkapių kultūrai, apėmusiai Lietuvos pajūryje ir Rytprūsiuose gyvenusias vakarų baltų gentis.. Viduramžiais Bajorų žemės priklausė XIII a. minimai kuršių Kretingos pilies apygardai, kurią nuo 1253 m. valdė Vokiečių ordinas. XV a. I ketv. Pro Bajorus buvo pravesta valstybinė Vokiečių ordino ir LDK siena.
XVI – XIX a. vokiečių žemėlapiuose Bajorų teritorijoje žymimos 3 gyvenvietės: Bajorai (dešiniajame Akmenos krante), Šlažiai (Akmenos ir Tenžės santakoje) ir Lampsaičiai (kairiajame Tenžės krante). Tai buvo pasienio gyvenvietės, pro kurias ėjo prekybos kelias, jungęs Vakarų Žemaitiją su Klaipėdos uostu.
Viename iš XVIII a. žemėlapių jų vietose pažymėti 3 ūkiai: Dank Barvic (Bajorai), Jakub Paupel (Šlažiai) ir Paul Lamsak (Lampsaičiai). 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje ši teritorija žymima kaip Prūsijos užgrobta Kretingos kaimo dalis, priklausanti Kretingos dvarui.
1892 m. iš Klaipėdos iki Bajorų nutiesta Tilžės–Klaipėdos geležinkelio atkarpa ir pastatyta Bajorų geležinkelio stotis. Aplinkui ją pradėtas formuoti Bajorų miestelis, prie kurio 1895 m. prijungti Lampsaičių ir Šlažių kaimai. Miestelyje buvo statomi mūriniai 1–2 aukštų namai, o statybų poreikiams tenkinti pastatyta plytinė. 1912 m. atidaryta Bajorų pradinė mokykla.
Nuo XIX a. Bajorai priklausė Kretingalės valsčiui. Didžioji gyventojų dalis buvo Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčios parapijiečiai, o katalikai lankė Klaipėdos katalikų bažnyčią.
I pasaulinio karo pradžioje okupavę Rusijos imperijos vakarines žemes, vokiečiai nutiesė Bajorų–Priekulės geležinkelį, kuris sujungė Vokietijos ir Rusijos geležinkelių tinklus. Bajoruose 1915–1918 m. veikė prievolių surinkimo punktas, į kurį okupacinės valdžios nustatytas prievoles gabeno Kretingos apskrities valstiečiai. 1916 m. sausio–rugsėjo mėn. Bajorų muitinėje surinkta 518053 markių ir 80 pfenigų muito mokesčio.
1919 m. Bajorai drauge su Klaipėdos kraštu buvo atskirti nuo Vokietijos ir perduoti administruoti Prancūzijai. Prasidėjus Klaipėdos sukilimui, miestelį užėmė Kretingoje suformuoti sukilėlių daliniai.
Tarpukariu Bajorai plytėjo 220 ha plote. Miestelyje veikė plytinė, pieninė, krautuvė, pašto agentūra, geležinkelio stotis (į ją 1923–1926 m. atvyko 58937, išvyko – 53612 keleiviai, atvežta 50706 t, išvežta – 31255 t bagažo ir krovinių), Samuelio Levino restoranas, Jankelio Frydmano viešbutis. Gyventojų sveikata rūpinosi Salys Buršteinas. 1925 m. atidaryta verpykla, peraugusi į gelumbės fabriką „Teba“, vėliau – tekstilės fabriką „Lana“. XX a. 4 dešimtmetyje įkurta Alberto Budraus kailių dirbtuvė. Prie Bajorų pramonės įmonių buvo priskiriamas ir Jono Eitavičiaus vandens malūnas su lentpjūve, stovėję prie Akmenos ties Kretingos ir Bajorų kaimų riba.
1926 m. atidarytas Kretingos (Bajorų) sunkiųjų darbų kalėjimas, kuriame kalinti Žemaitijos ir Klaipėdos krašto apskričių kriminaliai ir politiniai nusikaltėliai, tame tarpe Klaipėdos krašto naciai. Kalėjimo tarnautojai sudarė Klaipėdos šaulių rinktinės Bajorų būrį, o kaliniais rūpinosi Lietuvių katalikių moterų draugijos Bajorų skyrius (įkurtas 1938 m.).
Kalėjimas, tekstilės fabrikas, kailių ir odos dirbtuvė, malūnas su lentpjūve, restoranas, viešbutis buvo telefonizuoti (buvo Kretingos telefonų stoties abonentai). Telefonus įsivedę turėjo ir privatūs asmenys: Salys Buršteinas, Izraelis Chonochas, Šalemas Kristalas, Karlas Jachenichenas.
Su Kretinga Bajorus jungė 1 km ilgio plentas, kuriuo vyko intensyviausias Kretingos apskrityje eismas. 1932 m. juo pravažiavo 400 vežimų ir 300 automobilių, 1933 m. – 550 kinkomų ir 150 mechanizuotų transporto priemonių.. Plentą prižiūrėjo ir tvarkė Šiaulių kelių rajono meistrai.
1939 m. Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, pro Bajorus į Kretingą evakavosi Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos daliniai, šauliai, aktyvūs visuomenininkai, valstybinių įstaigų tarnautojai lietuviai, civiliai gyventojai. Iš Bajorų į Šiaulius buvo evakuotas kalėjimas. Sugrįžus vokiečiams, prie kalėjimo atvyko jame kalėję Klaipėdos krašto naciai su savo vadeiva Ernstu Noimanu. Po antilietuviško mitingo, jie kalėjimą padegė. Bajoruose buvo atidaryta vokiečių muitinė, įrengtas sienos perėjimo punktas. 1941 m. birželio 20 d. į Bajorų geležinkelio stotį atvyko šarvuotas karinis traukinys, kuris savo pabūklų vamzdžius nukreipė į rusų okupuotą Kretingą.
1950 m. Bajorų apylinkė buvo prijungta prie Kretingos rajono savivaldybės. Ją 1954 m. panaikinus, Bajorų miestelis tapo Kretingos miesto dalimi. Jame veikė Kretingos vilnos audinių fabrikas „Laisvė“, odos gamykla „Briedis“ (nuo 1961 m. – odos apdirbimo gamyklos „Šiaulių stumbras“ odų cechas), pašto ir taupomojo banko skyriai, vaikų darželis (visi XX a. pabaigoje uždaryti).

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie miesto dalį - lietuviškoje Vikipedijoje.