Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Kretingos rajono savivaldybė » Kūlupėnų seniūnija » Kūlupėnai (2021)      

Apie kaimą

Kūlupėnai – kaimas rytinėje Kretingos rajono savivaldybės dalyje, prie kelio 226 Kartena–Kūlupėnai–Salantai , 12 km į pietvakarius nuo Salantų, prie Minijos upės, šalia geležinkelio ruožo Kretinga–Plungė. Seniūnijos centras. Yra 3 seniūnaitijos, 15 gatvių, veikia Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinė mokykla, paštas (LT-97038), Kūlupėnų bažnyčia, Kūlupėnų geležinkelio stotis, biblioteka, 4 parduotuvės, sveikatos punktas, medienos apdirbimo bendrovė Statyba, linų apdirbimo bendrovė Žemaitijos linai.
== Etimologija ==
Kūlupėnai – vandenvardinis vietovardis: kaimui vardą davė šiauriniu jo pakraščiu link Salanto tekantis Kūlupis. Upelis taip buvo pavadintas todėl, kad jame seniau buvo daug akmenų (žemaitiškai – kūlių), kurių po melioracijos nedaug beliko.
== Geografija ==
Šalia Kūlupėnų plyti Salantų regioninis parkas. Kūlupėnai įsikūrę Vakarų Žemaičių lygumoje, prie Salanto ir Minijos santakos bei Kūlupio upelio (dešinysis Salanto intakas). Didžioji gyvenvietės dalis koncentruojasi tarp Minijos upės ir Kūlupėnų geležinkelio stoties. Dalis sodybų plačiai išsisklaidžiusios vienkiemiais prie kelių į Darbėnus ir Salantus. Pro Kūlupėnus eina geležinkelis Šiauliai–Kretinga, į šiaurės rytus nuo kaimo per Salanto upę 1932 m. pastatytas geležinkelio tiltas, yra Kūlupėnų geležinkelio stotis.
== Istorija ==
Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Kūlupėnų vardas žinomas nuo 1566 m. Tais metais buvo sudarytas pirmasis valakais išmatuoto kaimo inventorius, kuris pakartotas 1585 ir 1593 m. Kaimui priklausė 20 valakų (apie 440 ha) ariamos žemės, kurią valstiečiai nuomavo iš Platelių dvaro. Be to, bendram viso kaimo naudojimui buvo skirta keletas valakų ganyklų, šienaujamų pievų ir miškų.
XVI–XVII a. Kūlupėnuose vidutiniškai gyveno apie 20 valstiečių šeimų. Daugumoje tai buvo žemdirbiai katalikai, kurių dvasiniu gyvenimu iš pradžių rūpinosi Salantų, o po 1634 m. – Kartenos bažnyčios kunigai. Netoli Kūlupio ir Salanto santakos veikė kaimo kapinės. Jose nemažai kūlupėniškių atgulė amžinam poilsiui per XVI–XVIII a. vykusius karus, badmečius, siaučiant infekcinėms ligoms. Ypač negailestingas buvo 1709–1711 m. maras, po kurio 1738 m. kaime gyveno tik 11 valstiečių šeimų.
Kūlupėniškiai aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Mūšyje su Rusijos imperijos kariuomenės kariais Žarėnuose (Telšių vls.) krito valstietis Aloyzas Zubė. Sukilimo metu maištą prieš grafą Šuazelį pakėlė kumečiai Tamošius Jankauskis, Juozas ir Pranas Viskantai, Antanas Kniukšta, Pranas Jonušas, Mykolas Paulauskas, Kazys Želvys, Jonas Balsys ir ūkininkas Benediktas Daukantas. Sukilimą numalšinus, Rusijos kareiviai į nelaisvę paėmė valstiečius Juozą Rupertą, Juozą Jazdauskį, Juozą Šverį, Motiejų Pocių ir Domą Bernotą.
Kūlupėnai buvo vienas didžiausių kaimų Kartenos valsčiuje, ilgai gyventojų skaičiumi nusileisdavęs tik Raguviškiams. XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje kaimo žemėse įsikūrė du užusieniai (vienkieminiai kaimai), vadinti Kūlupėnais. Kad juos galima būtų atskirti, arčiau kaimo, prie kelio į Darbėnus buvęs užusienis buvo pavadintas Sausgalviais, o Kūlupėnų miške įsikūręs užusienis – Kūlupėnų Medsėdžiais. Sausgalvių užusienis nuo XIX a. buvo laikomas savarankišku kaimu ir priklausė Salantų katalikų bažnyčios parapijai ir valsčiui. Tačiau vėliau buvo prijungtas prie Kūlupėnų kaimo. 1846 m. Kūlupėnų kaime buvo 31, o Sausgalviuose – 3 dūmai. 1849 m. grafo Franso Pliaterio Kartenos dvarui priklausė 154 baudžiauninkai, o baudžiavą panaikinus 1870 m. išperkamuosius žemės mokesčius dvarui mokėjo 127 valstiečiai. XIX a. pabaigoje Kūlupėnai – kaimas Telšių apskrities Kartenos valsčiuje.
1904 m. atidaryta Kūlupėnų pradinė mokykla. 1923 m. kaime buvo 75 sodybos. Gyventojų ir ūkių skaičiumi Kūlupėnai pranoko visus Kartenos valsčiaus kaimus ir mažai kuo nusileido Kartenos miesteliui. Lietuvos žemės reformos metu jis buvo išskaidytas į vienkieminius ūkius. Senojoje kaimo dalyje, kuri tęsėsi nuo geležinkelio pervažos abipus Salantų kelio link Tintelių kaimo, liko 15 sodybų. Kairėje pusėje gyveno Kazimieras Bružas, Antanas Daugintis, pravardžiuojamas Senvaičiu, Juozapas Bružas, Pranas Jedenkus, Ignašius Bružas, Stropus, Ignas Daugintis, vadinamas Tečiu, Kazimieras Ruginis, Juozas Pocius, o dešinėje pusėje – Ignas Daukontėlis, Pranas Motiejauskas, Juozas Gvildys, Pranas Daukantas, Pranas Drakšas, Juozas Pilybas. Viena seniausių buvo Stropų sodyba, minima net vyskupo Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzėje“. Į ją užkuriu atėjo Pocius, kuris vaikų neturėjo. Šiandien čia gyvena Povilas Riepšus. Likusios sodybos buvo vienkiemiais išsimėčiusios po visas kaimo žemes, jų pakraščiuose ir pamiškėse.
Kūlupėniškiai ūkininkai buvo solidarūs, pasiruošę nelaimei ištikus padėti vienas kitam. 1932 m. rugpjūčio 1 d. nuo žaibo iškrovos sudegė Sausgalviais vadinamoje kaimo dalyje gyvenusio K. Valužio kluonas ir tvartai su kumele, kumeliuku, 3 karvėmis, 50 vežimų dobilų, 20 vežimų šieno ir visais žemės ūkio padargais. Į bendrą kaimo susirinkimą susirinkę gyventojai nutarė jam padėti ir įpareigojo kiekvieną ūkininką į kasą sudėti po 25 centus nuo kiekvieno hektaro valdomos žemės.
Kaime aktyvumu pasižymėjo pavasarininkų kuopa, kuriai 1927 m. priklausė 60 jaunuolių. Prie pradinės mokyklos susikūrė jaunųjų ūkininkų ratelis. Vyrai ir jaunuoliai priklausė Lietuvos šaulių sąjungos Kartenos būriui.
Tarpukariu Kūlupėnai tapo ekonomiškai svarbia Kretingos apskrities gyvenviete. 1931–1932 m. nutiesus Kretingos-Telšių geležinkelio ruožą, Kūlupėnuose buvo pastatyta moderni Kartenos geležinkelio stotis, o virš Salanto upės nusidriekė vienas didžiausių Žemaitijoje geležinkelio tiltas. Prie stoties ėmė kurtis gyvenvietė, savo sandėlius ir parduotuvę pasistatė stambiausia Vakarų Žemaitijoje kooperatinė prekybos įmonė – Kretingos vartotojų bendrovė. 1940 m. Lietuvos kooperatyvų sąjunga Linas kaimo pakraštyje įkūrė Kartenos linų apdirbimo fabriką ir suprojektavo darbininkų gyvenvietę.
Tarp pirmųjų Lietuvos tremtinių buvo Kartenos geležinkelio stoties kelio meistras, Kūlupėnų skyriaus jaunalietuvis Juozas Sabulis, 1941 m. birželio 14 d. iš Šiaulių išvežtas į Sibirą.
1946 m. prie Kartenos geležinkelio stoties pradėjo veikti ryšių skyrius. 1947 m. baigtas statyti ir visu pajėgumu ėmė dirbti Kartenos linų apdirbimo fabrikas, prie kurio pastatyta 220 kW galingumo elektrinė tiekė elektrą ir gyvenvietei. Pradinė mokykla 1949 m. pertvarkyta į septynmetę, o vėliau – į aštuonmetę mokyklą, 1953 m. atidaryta biblioteka, 1957 m. – felčerių-akušerių punktas, o 1960 m. prie linų fabriko pradėjo veikti kultūros namai.
Okupantų atnešta sovietinė ideologija suskaldė bendruomenę į skirtingas stovyklas. Dalis apylinkės vyrų išėjo į miškus partizanauti ir paaukojo savo gyvybes ant laisvės aukuro. Tarp jų buvo Steponas Motiejauskas-Tamošius, 1948 m. įstojęs į Buganto kuopą ir žuvęs 1950 m. Apie 20 šeimų 1945–1952 m. enkavedistai ir stribai ištrėmė į atšiaurias Rusijos sritis. Tremtyje pabuvojo 67 kūlupėniškiai, iš kurių Sibire mirė Ona Gagilienė, Albina ir Pranas Motiejauskai, Selestinas Pocius, Ona Ruginienė, Karolina Trakienė ir Petronėlė Vizgirdaitė. Valstietis Domas Latakas buvo nušautas už tai, kad gavo iš kolaborantų valdžios žemės, kuri buvo atimta iš kitų ūkininkų. Kiti kūlupėniškiai 1949 m. buvo suginti į Draugystės kolūkį, kuris XX a. 8 dešimtmetyje reorganizuotas į Kūlupėnų tarybinį ūkį.
1994 m. įkurti Kūlupėnų katalikų maldos namai, o 2014 m. per Verbų sekmadienį pašventinta Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčia. 1995 m. devynmetė mokykla pertvarkyta į pagrindinę, o 1998 m. jai suteiktas vyskupo Motiejaus Valančiaus vardas.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie kaimą - lietuviškoje Vikipedijoje.