Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Palangos miesto savivaldybė » Palanga (2021)      

Apie miestą

Palanga – miestas Žemaitijoje, prie Baltijos jūros, 25 km į šiaurę nuo Klaipėdos, klimatinis ir balneologinis kurortas. Administraciškai tai yra Palangos miesto savivaldybė, apimanti Palangos, Šventosios ir Būtingės gyvenvietes. Yra Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, 3 pašto skyriai (centrinis LT-00001). Miesto ekonomikos pagrindas – turizmas. Būtingėje veikia naftos terminalas.
== Etimologija ==
Miesto pavadinimas tikriausiai kuršiškos kilmės, taip manė kalbininkas Kazimieras Būga. Pagrindinis argumentas yra priesaga -ng-, ypač būdinga kuršių vietovardžiams (Gandinga, Ablinga, Būtingė ir kt.). Vardo šaknis veikiausiai buvusi pal- ir sietina su žemumų ar pelkių kraštovaizdžiu, pavyzdžiui, liet. palios – „didelės pelkės, tyrumai užakusių ežerų vietoje“, latv. palas – „pelkėtas ežero krantas“, paleja – „žemumas, slėnis“, pali – „potvynis, išsiliejimas“. Tai senoviški žodžiai, turintys atitikmenų ir kitose indoeuropiečių kalbose: dakų pala – „bala, pelkė, raistas“, lot. palus – „bala“ ir kt. Tad pirminė Palangos vardo reikšmė galėjo būti susijusi su žemumų, pelkių, užliejamų pievų ar panašiomis sąvokomis.
Vietovardis taip pat siejamas su upėvardžiais Palanga, Palangis, Alanga, Langa. Yra versijų, kad Palangos miesto pavadinimas galėjo būti kilęs nuo upės pavadinimo – galbūt anksčiau Palanga ar Langa vadinta Rąžė arba išnykęs jos intakas.
Liaudies etimologija pasakoja, kad Palangos vardas galėjęs kilti nuo žodžio palangė – neva kadaise žvejų nameliai stovėję taip arti jūros, kad bangos ir smėlis net siekdavę namų palanges.
== Geografija ==
Pro miestą vakarų link teka Rąžės upelis, per kurį pastatyta net 10 tiltų ir tiltukų. Vakarinį miesto pakraštį skalauja Baltijos jūra, čia yra daug paplūdimių. Miesto šiaurėje, Šventosios gyvenvietėje, į Baltiją įteka Šventosios upė. Pietiniame pakraštyje yra Nemirsetos gyvenvietė, etnografinės Anaičių kapinės. Piečiau Nemirsetos prasideda Pajūrio regioninis parkas.
Gamtiniu požiūriu įdomiausias pajūrio, maždaug 200 m pločio ruožas, apimantis paplūdimių, smėlio kopų ir pajūrio pušyno juostas. Dvi žymiausios Palangos kopos – Birutės kalnas ir Naglio kalnas.
Palangos savivaldybės gyvenvietės (nuo Palangos centro):
Šventoji (apie 12 km į šiaurę)
Būtingė (apie 14 km į šiaurę)
Kunigiškiai (apie 5 km į šiaurę)
Monciškė (apie 9 km į šiaurę)
Nemirseta (apie 3 km į pietus)
=== Klimatas ===
Miestui būdingas jūrinis klimatas (vėjuota ir gana daug kritulių). Tačiau 1994 m. liepą ir 2002 m. rugpjūtį mieste išvis nebuvo kritulių (0,0 mm).
=== Miesto dalys ===
Palangos miestas nusidriekęs 24 km išilgai Baltijos jūros. Pačioje šiaurėje yra Būtingė, pietuose – Nemirseta, centre – Senoji Palanga. Apie 1970 m. Palangos generalinį planą paruošė architektai J. Vaškevičius ir V. Stauskas bei jų kolektyvas.
Palangos savivaldybei priklausančios gyvenvietės (dauguma prijungtos 1972–1974 m.):
=== Susisiekimas ===
Į pietus nuo Palangos gyvenvietės centro, apie 25 km atstumu, yra Klaipėdos miestas, Klaipėdos geležinkelio stotis, apie 30 km atstumu Tarptautinė jūrų perkėla. Su Klaipėdos miestu Palangą jungia A13 Klaipėda–Liepoja magistralinis kelias.
Į rytus nuo Palangos, apie 11 km atstumu, yra Kretingos miestas ir Kretingos geležinkelio stotis. Su Kretingos miestu Palangą jungia A11 Šiauliai–Palanga magistralinis kelias.
Šalia Palangos taip pat eina Europinės reikšmės kelias E272 Vilnius-Panevėžys-Šiauliai-Palanga-Klaipėda .
Į šiaurę, tarp Palangos ir Šventosios, apie 7 km nuo Palangos centro yra Tarptautinis Palangos oro uostas. Apie 15 km atstumu yra Lietuvos – Latvijos valstybinė siena.
Nuo Klaipėdos, per Karklę, Nemirsetą, Palangą, Kunigiškius, Monciškes, Šventąją iki Būtingės nutiestas dviračių takas. Taip pat nutiesti dviračių takai: Darbėnų kryptimi iki Žibininkų kaimo, Kretingos kryptimi – iki Vydmantų kaimo.
Palangoje kursuoja vietos visuomeninis transportas jungiantis Palangą, Šventąją, Nemirsetą, Kunigiškius, Būtingę.
== Istorija ==
Pirmieji gyventojai dabartinės Palangos teritorijoje apsigyveno III tūkst. pr. m. e.
X a. Palangoje įsisteigė ir suklestėjo prekybinis skandinavų centras, kuris dalyvavo ir skandinavų prekyboje su Rytų šalimis. Jos kapinynuose rasta arabiškų monetų, svarstyklių ir svarelių, būdingų pirklių kapams. XI a. Palanga įgavo ankstyvojo miesto bruožų. Pirmą kartą Palanga paminėta aprašant 1161 m. įvykius danų kronikoje, kai esą danai buvo užėmę Palangos pilį, ir net įkūrę vyskupystę, tačiau šios istorijos autentiškumas yra abejotinas. XII a. pabaigoje Palangos prekybos centras sunyko, tai sutapo su bendru kuršių kultūros nuosmūkiu. Livonijos ordino ir Kuršo sutartyje gyvenvietė minima 1253 m. balandžio 5 d. (kaip Palange). Šį data minima kaip Palangos įkūrimo data. Iki XV a. pabaigos Palangoje ant Birutės kalno veikė stulpinė stebykla Saulės ir Mėnulio judėjimui sekti bei kalendoriui tvarkyti.
Palangą kelis kartus buvo užėmę Livonijos ir Kryžiuočių ordinai. Palangos ruožas buvo svarbus strategiškai, siekiant sausuma sujungti ordino Prūsijos ir Livonijos dalis. Tam siekiui buvo nelemta išsipildyti, po Žalgirio mūšio Ordinas buvo išstumtas iš Žemaitijos, o 1435 m. gruodžio 31 d. Brastos taika Palangą galutinai priskyrė LDK. Manoma, kad Palangoje XV a. dar buvo išlikusi nedidelė senųjų gyventojų kuršių kolonija. Vėliau kuršių etnosas nyko, jį keitė atsikėlę iš gretimų žemių žemaičiai ir kuršių palikuonys kuršininkai.
XV–XVII a. Palanga buvo svarbiausias Lietuvos uostas, kurio gyventojai užsiimdavo žvejyba, rinkdavo gintarą, prekiavo su kitais uostais (žr. Palangos uostas). XVI–XVII a. buvo seniūnijos centras, nuo 1547 m. minima kaip miestelis, 1529–1562 m. buvo LDK neprivilegijuotųjų miestų sąraše. XVI a. pabaigoje pastatyta Palangos bažnyčia. 1600 m. leista rengti vieną savaitinį turgų ir du metinius prekymečius. Vėliau prekybos privilegijos buvo išplėstos. 1667 m. minimas Palangos pavietas. Šiaurės karo metu Palangoje buvo kaupiami saksų kariuomenės aprūpinimui reikalingi reikmenys, dėl to 1701 m. liepą Švedijos kariuomenė užėmė Palangą, išgriovė ir akmenimis užvertė uostą. Tuo pačiu metu buvo sugriautas ir Šventosios uostas. XVIII a. kelis kartus kurti uostų atstatymo projektai, tačiau jie nebuvo realizuoti. XVIII a. pabaigoje Palanga iš valstybinės valdos tapo privačia – karalius ją perleido S.Masalskiui. 1791 (ar 1792) metais Ketverių metų seimas Palangai, kaip karališkam miestui, suteikė Magdeburgo teises (savivalda įvesta, bet privilegijos nespėta gauti). 1794 m. vykstant Kosciuškos sukilimui buvo užimta sukilėlių.
Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo Palanga priskirta Vilniaus gubernijai, o 1819 m. su apylinkėmis prijungta prie Kuršo gubernijos. To prašė vietos bajorai, o galbūt Kurliandijos vokiečiai pirkliai, kad palengvėtų kelionės į Vokietiją.
Jau nuo XVIII a. pabaigos šaltiniuose pradedamos minėti gydomosios maudynės Palangoje. XIX a. pradžioje Palanga ėmė garsėti kaip vasarvietė. 1823 m. Palangoje surašyta 100 sodybų. 1824 m. Palangą nusipirko caro armijos pulkininkas, grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius. Jis atnaujino uostą, pastatė ąžuolinį tiltą, prie kurio švartavosi laivai, naujus rūmus. 1831 m. sukilimo metu gegužės 10–13 d. mieste vyko Palangos mūšis tarp sukilėlių ir Rusijos imperijos kariuomenės, sudegė daug namų. Spaudos draudimo metais per Palangą buvo gabenama lietuviška spauda. 1888 m. įkurtas kurortas. Nuo 1891 m. Palangos dvaras priklausė Mykolo Tiškevičiaus sūnui Feliksui Tiškevičiui. Nuo 1892 m. tiltas į jūrą skirtas tik poilsiautojų pasivaikščiojimams. 1899 m. rugpjūčio 20 d. prie tilto stovėjusioje daržinėje pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis (Keturakio „Amerika pirtyje“). XIX a. susiformavo stačiakampis gatvių planas, amžiaus pabaigoje Palanga minima kaip privatus miestelis ir dvaras Gruobinios apskrityje.
Po I pasaulinio karo iki 1921 m. kovo 30 d. priklausė Latvijai, pagal sutartį dėl sienos demarkacijos kartu su Šventąja perduota Lietuvai. Valstybių sienų ginčą išsprendė škotų diplomato Džeimso Jango Simpsono vadovaujama komisija. Diplomato garbei Palangoje yra pavadinta Simpsono gatvė.
Iki Antrojo pasaulinio karo nemažą dalį Palangos gyventojų sudarė žydai. 1897 m. Palangoje iš 2149 gyventojų 925 buvo žydai (43 % visų gyventojų). Žydai vertėsi tradiciniais verslais: prekiavo, turėjo amatų dirbtuves. XX a. pradžioje ir tarpukariu iš viso veikė apie 10 gintaro parduotuvių ir dirbtuvių, didžiuma jų priklausė žydams. Be to, žydai Palangoje davė pradžią kurortiniams verslams (nuomos, gydyklų, pensionų). 1933 m. Palangai suteikus miesto teises, tarybos nariais išrinkta 11 žydų tautybės asmenų. Palangoje žydai buvo įkūrę smulkaus kredito banką, hebrajų pradžios mokyklą, chederį (religinę mokyklą), būta sinagogų. Žydų gyvenamąjį kvartalą beveik visiškai suniokojo 1938 m. įsiplieskęs didelis gaisras.
1932 m. Palanga gavo antros eilės miesto teises, 1933 m. – miesto ir kurorto teises. 1935 m. sausio 31 d. Palangos paplūdimys, iki tol priklausęs grafui F. Tiškevičiui, tapo visos Lietuvos nuosavybe. 1938 m. gegužės 10 d. miestą nusiaubė didelis gaisras, po kurio apie 1,5 tūkst. gyventojų liko be pastogės, sudegė Palangos evangelikų liuteronų bažnyčia. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta beveik pusė miesto. Birželio 27 d. naciai nužudė apie 105 miestelio žydus ir 6 lietuvių tautybės asmenis. Dar apie 200−300 žydų, moterų ir vaikų, daugiausia palangiškių, buvo sušaudyta prie dabartinio Palangos karjero esančiame miške. Raudonoji armija Palangą užėmė 1945 m. sausio pabaigoje, sovietai nacionalizavo daugelį vilų ir namų.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu, 1951 m. liepos 3 d. Palanga tapo Klaipėdos srities pavaldumo miestu, 1953 m. – respublikinio pavaldumo miestu. 1947–1951 m. vykdyti Palangos gyventojų trėmimai. 1952 m. suteiktas kurorto statusas – kurortas veikė ištisus metus, prijungti Užkanavės, Vanagupės, Kunigiškių, Virbališkės kaimai. Palanga plėtota pagal 1954 m. (architektas B. Revzinas ir kt.), 1959 m. (architektai P. Janulis, V. Stauskas ir kt.), 1972 m. (architektai J. Vaškevičius, N. Urmonienė ir kt.), 1986–1991 m. (architektai J. Vaškevičius, S. Motieka ir kt.) bendruosius planus. 1967 m. spalio 17–18 d. smarkus uraganas nusiaubė Palangos pajūrį, sulaužė Palangos tiltą. Pagal 1973–1975 m. Palangos plėtimo projektą prijungtos 5 gyvenvietės (Vanagupė, Kunigiškiai, Monciškė, Nemirseta, Šventoji).
1991 m. dauguma sanatorijų, poilsio namų buvo privatizuota. 1996 m. patvirtintas Palangos herbas. Palanga išrinkta 2013 m. Lietuvos kultūros sostine.
== Kurortas ==
Palanga – respublikinės reikšmės klimatinis, balneologinis ir purvo terapijos kurortas. Gausu sanatorijų, sveikatingumo centrų, ligoninių (Palangos, Reabilitacijos).
Svarbiausi gydomieji veiksniai:
organizmą grūdinantis ir tonizuojantis klimatas
intensyvi Saulės radiacija (šiltuoju metų laiku būna daugiau saulėtų dienų nei kitur Lietuvoje)
vėsios jūros maudyklės
mažos, vidutinės ir didelės mineralizacijos vandenys
gydomasis purvas
Gydomi nervų sistemos sutrikimai, širdies ir kraujagyslių sistemos, antrinės virškinimo ir judamojo aparato, aterosklerozinės ir hipertoninės, kvėpavimo organų ligos. Ištisus metus veikia sanatorijos ir poilsio namai.
Palangoje taip pat yra miesto globos namai.
Dauguma poilsio namų pastatyti sovietmečiu:
„Baltija“ (1972 m.)
„Energetikas“ (Šventojoje, įkurta 1966 m. kaip vasaros poilsio bazė, 1986 m. – visus metus veikianti gydymo įstaiga)
„Gintaras“ (1972 m.; archit. Romualdas Šilinskas), vaikų reabilitacijos sanatorija;
„Guboja“ Šventojoje (archit. Rimantas Buivydas, 1976 m.)
„Linas“, žemdirbių poilsio namai Vanagupėje (archit. Algimantas Lėckas, 1975 m.), dabar „Palangos linas“
Lietuvos mokslų akademijos poilsio namai (archit. Vytautas Dičius)
„Rugelis“ (archit. Saulius Šarkinas)
„Žilvinas“ (archit. Algimantas Lėckas, 1969 m.)
„Žuvėdra“ (1964 m.)
1997 m. įkurta sanatorija „Žvorūnė“ (Monciškėse).

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie miestą - lietuviškoje Vikipedijoje.