Panoramos.Vietovės.Lt - privataus asmens nuo 2014 metų kaupiama panoraminių nuotraukų nuo aukštų Lietuvos pastatų ir vietų kolekcija, www.vietoves.lt tinklalapio pagalba nekomerciniais tikslais skelbiama viešai.

Lietuvos panoramos » Radviliškio rajono savivaldybė » Radviliškio geležinkelio stotis nuo pesčiųjų tilto (2017) (Donatas) (Parsisiųsti)

Apie vietovę

Radviliškio geležinkelio stotis – geležinkelio stotis centrinėje Radviliškio miesto dalyje. Stotis priskirta aukščiausiajai klasei, tai stambiausias geležinkelio mazgas Lietuvoje, kurį sudaro pirmasis atvykimo kelynas (9 keliai), antrasis kaupiamas kelynas (28 keliai), trečiasis atvykimo-išvykimo kelynas (7 keliai), vagonų skirstymo kalnelis (aukščių skirtumas 302 cm), stočiai priklauso vieni svarbiausių ir didžiausių bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ objektų – Radviliškio lokomotyvų depas ir Radviliškio prekinių vagonų depas. Stoja keleiviniai traukiniai Vilnius–Ryga–Talinas, Vilnius–Klaipėda, Kaunas–Šiauliai, Radviliškis–Klaipėda ir Panevėžys–Mažeikiai.
Geležinkelis tapo neatsiejama Radviliškio miesto įvaizdžio dalimi. Stotis ir jos statiniai per beveik pusantro šimto metų išlaikė susiklosčiusį autentišką išplanavimą, funkcijas, įvairių laikotarpių techniką bei įrangą. 2005 m. stoties kompleksas įrašytas į LR kultūros vertybių registrą. Stoties pastato interjere 1988 m. nutapyta freska (autorius – vietos menininkas A. Vaicekauskas), kuri 2008 m. nufilmuota amerikiečių režisieriaus Brado Andersono vaidybiniame filme „Transsibiro ekspresas“.
== Istorija ==
Radviliškio geležinkelio mazgas yra vienas stambiausių ir seniausių Lietuvoje. Geležinkelio stotis Radviliškyje pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 4 d. (statinio autorius nežinomas), kai buvo nutiestas Liepojos–Romnų geležinkelis. Šiaulių-Radviliškio ruožo statybos vadovas buvo inžinierius V. Kriukovskis. Tai buvo II klasės geležinkelio stotis, kuriai priklausė mūrinis keleivių pastatas su trimis laukiamosiomis salėmis pirmos, antros ir trečios klasės keleiviams, butais stoties viršininkui ir keliems žemesniems eismo tarnautojams, ūkinis pastatas. Tada pastatytos remonto dirbtuvės, daugėjo geležinkelio darbininkų, kitų gyventojų, sodybų. Dar iki atidarant stotį, 1870 m. pastatytas Radviliškio lokomotyvų depas.
1871 m. rugsėjo 11 d. prasidėjo reguliarus traukinių eismas. 1872 m. pradėta tiesti geležinkelio linija, 1874 m. sujungusi Radviliškį su Lentvariu ir Romnais (Ukraina). 1873 m. nutiestas Radviliškio–Daugpilio geležinkelis. 1876 m. birželio 1 d. abu geležinkeliai sujungti ir sukurtas bendras Liepojos–Romnų geležinkelis.
1909 m. pro stotį pervežta 78 tūkst. tonų krovinių, 1910 m. parduota 19,7 tūkst. keleivinių bilietų. Tuo metu stotyje veikė įvairių traukinių depas ir dirbtuvės.
1919 m. liepos 6 d. į Radviliškį iš Kaišiadorių atvyko pirmasis nepriklausomos Lietuvos traukinys – šiam įvykiui atminti prie stoties rūmų pakabinta atminimo lenta. XX a. tarpukariu Radviliškis tapo nemažu geležinkelio mazgu, daugelis gyventojų dirbo garvežių depe, stotyje. Geležinkelininkų iniciatyva atidaryta progimnazija, įsteigta geležinkelininkų mokslo platinimo draugija „Viltis“. 1933 m. pagal tipinį projektą pastatytas plytų mūro vandentiekio bokštas. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių tarpukario laikotarpio statybos vandentiekio bokštų Lietuvoje.
Tarpukariu iš Radviliškio važiavo 36 keleiviniai, 107 prekiniai ir 15 manevrinių garvežių, per 4000 vagonų. 1944 m. atsitraukdama vokiečių kariuomenė užminavo stotį, depą, vandens bokštą, kitus statinius ir patį geležinkelį. Mašinistas Romualdas Petkevičius, rizikuodamas gyvybe, išsuko sprogdiklius, nukirpo laidus ir taip išgelbėjo didžiulę stoties infrastruktūrą.
Užėjus sovietams per Radviliškio stotį buvo ištremta apie 3000 miesto ir apylinkių gyventojų.
1953 m. rugpjūčio 27 d. sudegė Radviliškio vagonų depas. Jis buvo atstatytas naujoje vietoje ir 1958 m. spalio 11 d. vėl atidarytas. Tuo pačiu Radviliškiui perduotos visos Šiaulių depo funkcijos, o pastarasis uždarytas. Sovietmečiu Radviliškio stotis tapo Pabaltijo geležinkelio mazgu, per kurį riedėjo traukiniai į Adlerį, Lvovą, Simferopolį, kitus tolimus TSRS miestus. Iškilo naujų pastatų, ypač daug radviliškiečių ir atvykusių rusų tautybės žmonių darbavosi geležinkelio padaliniuose.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, stoties svarba sumažėjo – jei 1989 m. per parą pro stotį buvo išsiunčiami vidutiniškai 4176 vagonai, tai 2000 m. – tik 1864 vagonai. 1994 m. atidengta atminimo lenta tremtiniams, 2004 m. – garvežio paminklas, 2012 m. – trėmimų vagonas, 2019 m. – vagonas-restoranas. 2005 m. stotis įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
== Stoties ruožas ==
Stotyje yra išskiriami objektai (nuo pietryčių link šiaurės vakarų):
P-1 kelynas 55.7869°š. pl. 23.5713°r. ilg. / 55.7869; 23.5713, naudojamas atvykstantiems į Radviliškį kroviniams priimti;
P-2 kelynas 55.7970°š. pl. 23.5511°r. ilg. / 55.7970; 23.5511, kur vykdomi visi krovininių sąstatų formavimo ir išformavimo darbai, naudojamas vienas iš aukščiausių vagonų formavimo kalnelių Lietuvoje (antrasis toks yra Vaidotų GS komplekse), kelyne sustoja priemiestiniai keleiviniai traukiniai Šiauliai–Rokiškis, stotele daugiausiai naudojasi kelyno darbuotojai;
keleivinė geležinkelio stotis 55.8056°š. pl. 23.5364°r. ilg. / 55.8056; 23.5364, kurioje sustoja keleiviniai traukiniai;
P-3 kelynas 55.8135°š. pl. 23.5246°r. ilg. / 55.8135; 23.5246, kuriame tikrinami ir iš kurio išleidžiami išvykstantieji prekiniai traukiniai, toliau atsišakoja keliai į Pakruojį ir Tilžę. Kelyne iki XX a. pabaigos stodavo keleiviniai traukiniai.
== Kultūros paveldas ==
Vertingi geležinkelio stoties pastato elementai ir dalys – tūrinė erdvinė kompozicija, stogo forma ir konstrukcija, dangos medžiagos tipas, stogo elementai, aukštų išplanavimas, konstrukcijos ir fasadų architektūrinis sprendimas. Vertė – istorinė, techninė, architektūrinė ir kraštovaizdinė.
Radviliškio garvežių (lokomotyvų) depas. Pirmasis Radviliškio lokomotyvų depo pastatas – mūrinis, raudonų plytų, jo pamatai akmeniniai, stogas sutvirtintas medžio sijomis. Matomos autentiškos išlikusios akmenų ir raudonų plytų mūro kapitalinės sienos. Depas rekonstruotas 1960 ir 1965 m. pristatant priestatus. Pastatas paaukštintas pakeliant stogą ir įrengiant antrąją eilę langų. Medinės stogo konstrukcijos pakeistos geležinėmis, priestatuose yra gelžbetoninės santvaros. Pirmieji 6 prekiniai garvežiai, pagaminti Paryžiuje, į Radviliškį atgabenti 1870 m. liepą. Per 20 metų Radviliškio garvežių parkas išsiplėtė – jį jau sudarė 10 keleivinių ir per 40 prekinių garvežių. Radviliškio garvežių depas tapo didžiausiu visame tuometiniame Liepojos geležinkelyje, iki 1913 m. jis jau turėjo 67 garvežius.
Kompleksui priklauso ir plytų mūro vandentiekio bokštas, pastatytas pagal tipinį projektą 1933 m. Pasakojama, kad jis suręstas ant medinių pamatų – ąžuolinių. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių XX a. tarpukario statybos vandentiekio bokštų Lietuvoje. Vandentiekio bokštas – apskrito plano, dviejų aukštų. Antrojo aukšto dalis praplatinta. Į jį veda metalinių konstrukcijų su medinėmis pakopomis laiptai, antrojo aukšto praplatintoje patalpoje įmontuotas metalinis vandens rezervuaras, aplinkui – apėjimas.
Ūkinis pastatas arba vandens užvirinimo patalpa. XX a. pradžioje geležinkelio mazguose buvo statomi pastatėliai, kuriuose virintas ir laikytas vanduo keleiviams. Tokį galima pamatyti ir Radviliškio geležinkelio stotyje. Tai – vienas iš nedaugelio išlikusių tos paskirties statinių Lietuvos geležinkeliuose. Kultūros vertybių registre nurodoma, kad vertingi šio pastatėlio interjeras, konstrukcijos (pamatai, perdangos, mūro sienos), fasadų architektūrinis sprendimas, jų kompozicija, tūrinės detalės ir skritulio formos langų angos. Statinys renovuotas 2003–2004 metais ir kartu su visu statinių kompleksu puošia ne tik geležinkelio stotį, bet ir visą Radviliškio miestą.
== Paminklai ==
Prie stoties yra keletas paminklinių traukinių ir vagonų:
Garvežys TE-4567, prie stoties pastatytas 2004 m. Tai trofėjinis 1944 m. Berlyne pagamintas garvežys, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą kaip turintis istorinę, techninę ir technologinę vertę, vienintelis toks Lietuvoje. Idėjos autorius – tautodailininkas Eugenijus Arbušauskas, sumanymą parėmė savivaldybė.
Tremtinių vagonas, atidengtas 2012 m. birželio 14 d. autentiškas trėmimų vagonas. Sovietų kariškių pratyboms naudotą vagoną 2003 m. buvo ruoštasi atiduoti į metalo laužą, tačiau nutarta jį atnaujinti ir eksponuoti, vagoną nemokamai restauravo Radviliškio depo darbininkai.
Keleivinis vagonas-restoranas, pagamintas 1987 m., šalia stoties pastatytas 2019 m. ir pritaikytas kultūros reikmėms.
Ant stoties rūmų kabo paminklinė lenta 1941 ir 1944–1952 m. iš čia ištremtų Radviliškio miesto ir apylinkių gyventojų atminimui, atidengta 1994 m. LPKTS Radviliškio skyriaus rūpesčiu.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie vietovę - lietuviškoje Vikipedijoje.