Panoramos.Vietovės.Lt - privataus asmens nuo 2014 metų kaupiama panoraminių nuotraukų nuo aukštų Lietuvos pastatų ir vietų kolekcija, www.vietoves.lt tinklalapio pagalba nekomerciniais tikslais skelbiama viešai.

Lietuvos panoramos » Panevėžio miesto savivaldybė » Panevėžys nuo Beržų 25 daugiabučio (2014) (Donatas) (Parsisiųsti)

Apie vietovę

Panevėžys – šiaurės Lietuvos miestas. Išsidėstęs abipus Nevėžio, dešiniajame krante – Panevėžio senamiestis, kairiajame – Naujamiestis, dabartinis miesto centras.
Yra Vidurio Lietuvos žemumoje. 136 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Penktas pagal dydį Lietuvos miestas.
7 pašto skyriai (centrinis LT-35001). Panevėžio rajono savivaldybės ir Panevėžio seniūnijų centras. Galinė Siauruko stotis Panevėžys–Anykščiai. Yra Panevėžio vyskupija, įvairių tikėjimų bažnyčių, cerkvių.
Miesto gimtadienis (miesto diena) švenčiamas rugsėjo 7 d.
== Etimologija ==
Miestas kūrėsi prie Nevėžio upės, todėl ir pavadintas atitinkamai: priešdėlis pa- + upės vardas. Vandenvardinis vietovardis, toks toponimas lietuvių kalbai būdingas, pvz. Pagėgiai, Pakruojis, Pasvalys ir kt.
== Istorija ==
=== Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai ===
Nustatyta, kad teritorija, kurioje vėliau įsikūrė Panevėžys, iki XIV a. vidurio buvo beveik ištisai apaugusi miškais. XIV a. Livonijos kronikose minimi Molainiai, Nevėžininkai, Uliūnai, Barklainiai, Velžys ir kitos dabartinio Panevėžio apylinkėse esančios gyvenvietės, tačiau jos buvusios mažos ir nereikšmingos. Palankesnės sąlygos apsigyventi Upytės krašto giriose susidarė, 1435 m. sutriuškinus Livonijos ordiną. Manoma, kad būsimojo miesto teritorijoje žmonės pradėjo kurtis XV a. viduryje – Nevėžio dešiniajame krante, prie kelių iš Ramygalos į Livoniją ir iš Žemaitijos Daugpilio link įsikūrė Panevėžio kaimas (vėliau jam prigijo Senojo Panevėžio pavadinimas). 1503 m. rugsėjo 7 d. Panevėžys pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojo Ramygalos klebonui žemės sklypą iš savo Panevėžio dvaro ir įpareigojo jį Nevėžio ir Lėvens tarpupyje pastatyti bažnyčią. 1507 m. Senajame Panevėžyje pastatyta kukli medinė bažnyčia, 1509 m. greta jos stovėjo ir smuklė.
1519–1521 m. Nevėžio kairiajame krante, valstybinio dvaro žemėse, susiformavo Naujojo Panevėžio gyvenvietė. Naujasis Panevėžys įsikūrė prie svarbaus prekybos kelio, ėjusio iš Kernavės į Rygą, dėl to, istorikų nuomone, plėtėsi sparčiau už Senąjį. 1529 m. Naujasis Panevėžys įrašytas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neprivilegijuotų miestelių sąrašą, o XVI a. viduryje jau vadinamas miestu. Manoma, kad tuo metu jame galėjo gyventi apie 350 žmonių; daugelis jų vertėsi žemdirbyste ir amatais. Po 1564–1566 m. administracinės reformos Panevėžys tapo apskrities centru – į Naująjį Panevėžį iš Krekenavos atkeltos Upytės apskrities (pavieto) administracinės įstaigos. 1573 m. Panevėžys pirmą kartą pavaizduotas Antverpeno mokslininko Johano Portancijaus sudarytame Livonijos žemėlapyje.
Nuo XVII a. pradžios Naujojo Panevėžio ūkinė veikla kiek išsiplėtė – Panevėžys prekiavo linais su Ramygala, per Panevėžį keliaudavo pirkliai tarp Rygos ir Vilniaus. 1614 m. Naujajame Panevėžyje pastatytas teismo archyvo pastatas ir kiti apskrities statiniai, 1629 m. Senajame Panevėžyje pastatyta nauja medinė bažnyčia. Tačiau miesto ir prekybos plėtotę iš dalies stabdė valdovo dvaro nuomininkai ir XVII–XVIII a. Lietuvoje vykę karai bei siautusios epidemijos. Panevėžys smarkiai nukentėjo per 1654–1667 m. karą, ypač Senasis. 1661 m. Senajam Panevėžiui suteikta turgaus ir mugių privilegija, tačiau ji menkai skatino gyvenvietės plėtrą, sparčiau vystėsi Naujasis Panevėžys. XVII a. Panevėžyje daugėjo kitų tautybių gyventojų, ypač žydų. 1671 m. Senasis Panevėžys išnuomotas žydui Samueliui Juzefovičiui. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Panevėžys labai nukentėjo ir Šiaurės karo metu, tačiau duomenų apie nuostolius nepateikiama.
1727 m. Panevėžyje įsikūrė pijorų vienuoliai. Jiems skirtame sklype Naujojo Panevėžio vakarinėje dalyje pastatyta medinė bažnyčia, įsteigtas vienuolynas ir kolegija – pirmoji vidurinė mokykla mieste. Panevėžys tapo nemažo regiono švietimo centru. 1780 m. sudegė Senojo Panevėžio bažnyčia. Ji atstatyta kitoje vietoje, vėliau vadinamoje Smėlyne, arčiau Naujojo Panevėžio. Nuo 1789 m. čia minima Mikolajevo gyvenvietė, sujungusi Senąjį ir Naująjį Panevėžį. XVIII a. antroje pusėje Panevėžys vis dar buvo privačių savininkų rankose, jo statusas balansavo tarp miestelio ir miesto. 1791 m. Naujajam Panevėžiui suteikta sąlyginė privilegija rinkti miesto valdžią.
=== XIX amžius ir XX amžiaus pradžia ===
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Panevėžys priskirtas Vilniaus gubernijai, nuo 1843 m. buvo Kauno gubernijos sudėtyje.
XIX a. dėl ekonominio ir politinio stabilumo susidarė palankios sąlygos miestui augti, sparčiai daugėjo gyventojų. Miesto augimą skatino ir apskrities centro statusas bei ekonominės ir politinės padėties pagerėjimas, rusų valdžiai 1811 m. išpirkus miestą iš privačių savininkų. 1800 m. Panevėžyje leista steigti rotušę, 1806 m. pastatytas naujas medinis tiltas per Nevėžį į Mikolajevą. 1825 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1841 m. įkurta stačiatikių parapija. Tik tris kartus – 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai ir 1830–1831 bei 1863–1864 metų sukilimų metu miestas patyrė sukrėtimus, bet jų pasekmės greitai likviduotos. Per 1830–1831 m. sukilimą Panevėžį užėmė Kazimiero Truskausko ir Antano Pšeciševskio sukilėlių būriai bei Henryko Dembinskio dalinys. Po sukilimo uždaryta pijorų kolegija, bažnyčia ir vienuolynas. Bažnyčia paversta cerkve, vienuolynas – kareivinėmis. 1840–1865 m. mieste veikė iš Troškūnų atkelta Panevėžio apskrities bajorų mokykla. 1848 ir 1853 m. Panevėžyje siautėjo choleros epidemija. 1866 m. vietoj rotušės įsteigta miesto dūma, 1872 m. patvirtintas pirmasis miesto planas.
XIX a. antroje pusėje po valstiečių reformos spartėjo pramonės raida, miestas tapo regiono pramonės centru. Iki amžiaus pabaigos atsirado pirmosios modernios įmonės, pradėti naudoti mechaniniai varikliai, gamyba orientuota į platesnes rinkas. 1873 m. pro Panevėžį nutiestas Radviliškio–Daugpilio geležinkelis, 1898 m. – Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis. 1881 m. apie ketvirtadalį miesto sunaikino gaisras. Tais pačiais metais įsteigta Panevėžio tarpusavio kredito draugija, realinė mokykla, 1891 m. įkurta didžiausia įmonė mieste – Stanislovo Montvilos spirito ir mielių gamykla. XIX a. pabaigoje Panevėžyje pradėti steigti versliniai malūnai. Didėjo gyventojų raštingumas, vyko luomų niveliacija, stiprėjo lietuvių, lenkų ir žydų tautinis judėjimas. 1897 m. miesto gyventojų skaičius pasiekė 13 tūkst. – 16 kartų daugiau, nei amžiaus pradžioje. XIX a. pabaigoje Senasis Panevėžys, Naujasis Panevėžys ir Mikolajevas jau sudarė gana vientisą miestą.
XX a. pradžioje aktyvėjo miesto kultūrinis gyvenimas. 1905 m. atidarytas lietuviškas Juozo Masiulio knygynas, 1906 m. pradėjo veikti „Aido” draugija, 1914 m. išėjo pirmasis miesto laikraštis „Naš kraj” („Mūsų kraštas”).
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. pavasarį į Panevėžį iš Kauno perkeltos gubernijos įstaigos – Panevėžys laikinai tapo gubernijos centru. Liepos pabaigoje miestą be didesnio pasipriešinimo užėmė Vokietijos imperijos kariuomenė. Prieš tai iš Panevėžio pasitraukė apie ketvirtadalį gyventojų, evakuotos pagrindinės įmonės, įstaigos, žaliavų ir maisto atsargos. Likusias vertybes iš miesto išgabeno vokiečių okupacinė valdžia. Karo metu mieste siautė gaisrai ir įvairios epidemijos, nuo gaisrų ir plėšimų nukentėjo beveik trečdalis pastatų. Vokiečių valdžia palaikė komunalinę tvarką, gaivino karo poreikiams reikalingą gamybą, leido oficialiai veikti kultūros ir švietimo draugijoms. 1915 m. mieste atidaryta pirmoji lietuviška gimnazija.
=== Nepriklausomybės kovos ir tarpukaris ===
1918 m. lapkritį Vokietijos kariuomenė pamažu ėmė trauktis iš Lietuvos teritorijos. 1919 m. sausį mieste iš savanorių sudarytas Lietuvos kariuomenės karininko Jono Variakojo vadovaujamas Panevėžio srities apsaugos būrys. Raudonajai armijai veržiantis į krašto gilumą, J. Variakojo būrys atsitraukė Kėdainių link, kur, pasipildęs savanoriais, smarkiai išaugo ir buvo pervadintas Panevėžio atskiruoju batalionu. Sausio 9 d. Raudonoji armija įžengė į Panevėžį, o kovo 27 d. Panevėžio batalionas kartu su vokiečių kareiviais miestą išvadavo. Tačiau balandžio 5 d. Raudonoji armija savanorius vėl išstūmė iš miesto. Lietuvos kariuomenei sukaupus papildomas pajėgas ir paruošus puolimo planą, gegužės 18 d. prasidėjo Panevėžio išvadavimo operacija. Gegužės 19 d. po atkaklių kautynių miestas išvaduotas, Raudonoji armija atsitraukė link Kupiškio.
Atsigavęs po karo miestas vėl sparčiai augo, modernėjo, lietuvėjo. Nuo 1919 m. turėjo apskrities miesto, nuo 1932 m. – pirmos eilės miesto statusą. Nuo 1920 m. turėjo savo biudžetą, ūkis buvo tvarkomas pagal planą. 1923 m. pradėjo veikti miesto elektrinė, veiklą tęsė prieš karą buvusios įmonės – spirito ir mielių gamykla, Kalnapilis, degtinės pilstykla, linų fabrikas ir kitos. 1931 m. pradėjo veikti didžiausias mieste akcinės bendrovės „Maistas” fabrikas, 1933 m. – muilo fabrikas. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pradėta cukraus fabriko statyba. Tarpukariu Panevėžys buvo didžiausias grūdų malimo centras Lietuvoje; 1931 m. duomenimis, mieste veikė du vėjo, trys motoriniai ir keturi garo malūnai.
1923 m. mieste atidaryta apskrities ligoninė, 1930 m. suorganizuotas autobusų susisiekimas, ketvirtajame dešimtmetyje pradėta tiesti kanalizacija, koreguota Nevėžio vaga, sutvarkyta Laisvės aikštė. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose grįstos gatvės, pastatyta modernių pastatų, daugėjo mokyklų: 1921 m. įkurta Miškų technikos, 1922 m. – berniukų, 1927 m. – mergaičių amatų mokykla, 1932 m. – mergaičių gimnazija. Be to, mieste buvo dvi žydų ir viena lenkų gimnazijos, žydų vidurinė mokykla ir žydų dvasinė seminarija. 1919 m. atkurta „Aido” draugija, 1922 m. pradėjo veikti viešoji biblioteka, nuo 1924 m. leistas „Panevėžio balso” laikraštis. 1925 m. įkurta „Dainos” draugija ir kraštotyros muziejus. Mieste buvo daug chorų, rengtos dainų šventės. Veikė ateitininkai, skautai, šauliai, žydų ir lenkų tautinės bendrijos. 1926 m. įkurta Panevėžio vyskupija, 1927 m. Panevėžyje įsikūrė marijonų vienuoliai, 1930 m. pašventinta Kristaus Karaliaus katedra. Tarpukariu mieste buvo dislokuotas Pirmosios pėstininkų divizijos štabas.
=== Hitlerinė okupacija ir sovietmetis ===
1940 m. birželio 15 d. Panevėžį užėmė TSRS kariuomenė. Prasidėjo pirmieji areštai, trėmimai, nacionalizuotos miesto įmonės. 1941 m. birželį traukdamasi sovietų kariuomenė ir Valstybės saugumo liaudies komisariatas nukankino tris Panevėžio gydytojus, gailestingąją seserį ir dar tris panevėžiečius, prie cukraus fabriko sušaudė 19 politinių kalinių. Mieste prasidėjo sukilimas prieš sovietų valdžią. Birželio 27 d. į Panevėžį įžengė Vokietijos kariuomenė. Netrukus įsteigtas žydų getas, nužudyti sovietiniai kolaborantai ir beveik visi miesto žydai. 1944 m. Vokietijos kariuomenė atsitraukdama apgriovė 13 pramonės įmonių, malūnus ir elektros stotis, kiek vėliau jos aviacija subombardavo gyvenamųjų namų kvartalus prie Turgaus (dabar Laisvės) aikštės. 1944 m. liepos 22 d. Panevėžį vėl užėmė TSRS kariuomenė. Po karo sovietiniam okupaciniam režimui priešinosi „Juostino” (palaikė ryšius su Algimanto apygardos partizanais), „Baltosios lelijos” (palaikė ryšius su Lietuvos laisvės armija), „Gedimino būrio”, „Atžalyno” ir kitos pogrindinės organizacijos.
Po Antrojo pasaulinio karo miesto natūralią raidą sutrikdė sovietinė okupacija. Didelę įtaką miesto gyvenimui darė TSKP ir sovietinių valdžios įstaigų direktyvinis vadovavimas. Miestas formuotas kaip didelis pramonės centras: per šeštąjį–aštuntąjį dešimtmečius pastatyta stambių pramonės įmonių – Lietkabelio, Gelžbetonio dirbinių, Tiksliosios mechanikos, Autokompresorių, Ekrano gamyklos, Stiklo fabrikas. Sparčiai daugėjo gyventojų, plėtėsi miesto teritorija, pastatyti nauji daugiabučių rajonai. 1948 m. įvesta kanalizacija, 1960 m. – vandentiekis, 1963 m. – gamtinės dujos. Septintajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, 1972 m. pradėta rekonstruoti Nevėžio Senvagė.
1944 m. atidaryta suaugusiųjų gimnazija, muzikos ir geležinkelininkų mokyklos, 1961 m. – Kauno politechnikos instituto Panevėžio vakarinis skyrius, 1965 m. pradėjo veikti vienintelė Lietuvoje internatinė sporto mokykla, 1966 m. – jaunųjų gamtininkų ir jaunųjų technikų stotys, 1967 m. – vaikų dailės mokykla. 1940 m. įkurtas miestą garsinęs Juozo Miltinio dramos teatras. Veikė keturi kino teatrai, dvi dešimtys vidurinių mokyklų, pastatyti modernūs jų pastatai ar priestatai.
Sovietmečiu šalia Panevėžio, Pajuostyje, buvo dislokuotas sovietų kariuomenės bombonešių aviacijos pulkas, kuris vėliau pertvarkytas į karinės transporto aviacijos pulką.
=== XX a. pabaiga ir XXI a. pradžia ===
1988 m. liepą įkurta Panevėžio Sąjūdžio rėmimo grupė, rugpjūtį pradėtas leisti laikraštis „Sąjūdžio žodis”. Subyrėjus Sovietų Sąjungai sumažėjo pramonės produkcijos apimtis, bankrutavo dalis miesto įmonių, kūrėsi naujos. 1992 m. Panevėžyje gyveno 132 300 žmonių – daugiausia per visą miesto istoriją, po to gyventojų ėmė mažėti. 1993 m. patvirtintas miesto herbas, 1995 m. atkurta Panevėžio apskritis, 1996 m. praplėstos miesto ribos. 2001 m. įkurtas vienintelis šalyje Norvegijos pramonės parkas, 2008 m. pastatyta termofikacinė elektrinė. 2019 m. pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija.
== Gamta ==
Miestas įsikūręs Nevėžio žemumoje, abipus Nevėžio aukštupio. Šiaurinė dalis išsidėsčiusi Lėvens ir Nevėžio takoskyroje. Reljefas lygus, palaipsniui žemėjantis link Nevėžio. Aukščiausias reljefo taškas – miesto centrinėje dalyje, šalia buvusio vandentiekio bokšto, tarp J. Tilvyčio, Vaižganto ir Aldonos gatvių (apie 66 m virš jūros lygio), žemiausias – vakariniame pakraštyje, Nevėžio ir Sanžilės santakoje (apie 38 m). Nevėžio vidutinis vandens debitas ties Panevėžiu – 7,23 m³/s, maksimalus – 181 m³/s, minimalus vasarą – 0,71 m³/s, žiemą – 1,45 m³/s. Dviejose miesto vietose Nevėžis patvenktas: ties Savitiškio tiltu (dabartinė gelžbetoninė užtvanka įrengta 1974 m.) ir ties buvusia „Ekrano” gamykla (1979 m.). Prie pastarosios užtvenkus susidarė didžiausias Panevėžio vandens telkinys – 85 ha ploto Ekrano marios. Miesto centre telkšo Senvagė – tarpukariu ištiesinus Nevėžio vagą susidaręs vandens telkinys, 1981 m. sutvarkytas, paverstas poilsio zona. Miesto teritorija teka dar aštuoni pavadinimus turintys vandentakiai: Sanžilės kanalas, Žagienis, Šermutas (Nevėžio intakai), Šakinė (Molainos intakas), Vilktupis (Lėvens intakas), Sirupis (užpiltas, teka į Nevėžį po žeme), Varnaitis (Nevėžio intakas, iš dalies užpiltas, likęs tik žemupys Kultūros ir poilsio parke) ir Nendrė (iš dalies užpilta). Žagienis žemupyje patvenktas, įrengtas Skaistakalnio tvenkinys.
Natūralių miškų mieste maža – Berčiūnų miško pietinė dalis miesto vakaruose (patenka į Sanžilės kraštovaizdžio draustinį), Daumėnų miškas pietryčiuose ir nedideli užžėlę plotai miesto pramoniniame rajone. Pietinėje ir vakarinėje miesto dalyse, neužstatytose vietose, yra dirbamų laukų. Senuose topografiniuose žemėlapiuose dabartinėse Panevėžio miesto ribose matyti nemažai užpelkėjusių vietovių.
=== Klimatas ===
Pagal Kepeno klasifikaciją Panevėžys yra vidutiniškai šalto, tolygiai drėgno su snieginga žiema klimato juostoje. Pagal meteorologines sąlygas miestas patenka į Vidurio žemumos klimato rajono Mūšos-Nevėžio parajonį. Šilčiausias mėnuo – liepa, kai oro temperatūra dieną įšyla vidutiniškai iki 24,1 ºC, šalčiausi – sausis ir vasaris, kai orai naktimis atvėsta vidutiniškai iki -5,6 ºC. Vidutinė metinė oro temperatūra – 7,4 ºC. Kritulių per metus vidutiniškai iškrinta 608 mm (Lietuvoje 695 mm), daugiausia – liepą (83 mm), mažiausiai – vasarį ir kovą (33 mm). Karščio rekordas mieste, +35,5 ºC, užfiksuotas 1992 m. rugpjūčio 10 d., šalčiausia temperatūra, -37,1 ºC, registruota 1956 m. vasario 8 d. Daugiausia prisnigo 1931 m. kovą – sniego dangos storis tuomet siekė 60 cm.
Svarbiausi Panevėžio klimato rodikliai 1991–2020 laikotarpiu pateikti lentelėje:
Panevėžiui priklauso keletas Lietuvos klimato rekordų: 1969 m. vasario 8–11 d. mieste siautė ilgiausia Lietuvoje pūga, kuri truko 78 val. 25 min., – vėjo greitis pūgos metu siekė 16 m/s, gūsiuose – iki 20 m/s. Per lijundrą 1977 m. balandžio 12–14 d. Panevėžyje ãpšalo skersmuo ant elektros perdavimo linijų siekė 175 mm. 1972 m. rugsėjo 28 d. mieste iškrito anksčiausias sniegas Lietuvoje. 1998 m. Panevėžyje iškrito Lietuvos liepos mėnesio kritulių rekordas – 277,6 mm.
== Architektūra ==
Miesto planas mišrus – senoji dalis su centru turi spindulinį, naujieji rajonai – stačiakampį ir linijinį gatvių tinklą. Pagrindinės miesto gatvės – Smėlynės ir J. Basanavičiaus, kertančios miesto teritoriją iš šiaurės į pietus, bei Klaipėdos ir Vilniaus gatvės – iš vakarų į rytus. Miesto centrinę dalį juosia Nemuno, S. Kerbedžio ir J. Biliūno gatvės, vakarinę ir šiaurinę – Vakarinė, Pramonės bei Šiaurinė gatvės. Link Kupiškio eina Senamiesčio gatvė, link Anykščių – Velžio kelias, link Krekenavos – J. Tilvyčio, link Joniškėlio – Pušaloto gatvė. Pramonės įmones jungia J. Janonio ir Tinklų gatvės. Miesto senojoje dalyje svarbesnės Respublikos, Ramygalos, Vasario 16-osios, Elektros, Ukmergės, Kranto, A. Smetonos gatvės. Laisvės aikštė – pagrindinė ir seniausia mieste.
Dabartinis Panevėžio miestovaizdis susiformavo sovietmečiu: miestas plėtotas pagal 1947 m. (architektas Kazys Šešelgis), 1962 m. (architektė Irena Marija Daujotaitė ir kiti) ir 1973 m. (architektas V. Bugailiškis ir kiti) bendruosius planus. Senoji miesto dalis – Senasis ir Naujasis Panevėžys bei buvęs Mikolajevo miestelis (Smėlynė) – yra abipus Nevėžio. Aplink ją išsidėstę individualių namų bei ankstyvojo sovietmečio daugiabučių namų kvartalai. Toliau nuo centro yra vėliau sovietmečiu pastatyti daugiabučių mikrorajonai: vakaruose – Tulpių, Klaipėdos ir Kniaudiškių, pietvakariuose – Pilėnų, pietryčiuose – Žemaičių. Miesto šiaurės vakarinėje ir šiaurės rytinėje dalyje įrengtos pramoninės zonos, šiaurėje, už geležinkelio, plyti nemažas Rožyno individualių namų rajonas. Nemažai naujesnių individualių namų kvartalų įsikūrę ir miesto pietinėje dalyje. Pagrindinės poilsio zonos išsidėsčiusios palei Nevėžį: miesto centre įrengtas Senvagės skveras, į šiaurę nuo centro – Jaunimo sodas, rytuose – seniausias mieste Skaistakalnio parkas, vakaruose – Kultūros ir poilsio parkas. Molainių gatvėje, šalia Kniaudiškių mikrorajono, atidarytas naujas Kniaudiškių parkas.
Ryškaus architektūrinio identiteto Panevėžys neturi, jo architektūrai būdingi skirtingų stilių ir laikotarpių, aiškios vienumos neformuojantys pastatai. Seniausias mieste – renesansinis Upytės pavieto teismo archyvo pastatas (XVII a.). Kiti pastatai žymiai jaunesni: klasicistinė Švč. Trejybės bažnyčia (1803 m.), medinė Evangelikų liuteronų bažnyčia (1850 m.). Istorizmo stiliumi pastatyta Šv. apaštalų Petro ir Povilo („Raudonoji”) bažnyčia, Panevėžio mokytojų seminarija (Klaipėdos g. 3), Panevėžio realinė mokykla (dabar J. Balčikonio gimnazija), Michaelio Rosako namas (Laisvės a. 1), medinė Kristaus Prisikėlimo cerkvė (visi XIX a. pab.). Žymesni XX a. pradžios pastatai: neoklasicistiniai su moderno bruožais Panevėžio kredito draugijos rūmai (1915 m., dabar Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka), Panevėžio chasidų sinagoga (1910 m.), modernizuotų neobaroko formų Kristaus Karaliaus katedra (1929 m.), modernistiniai Lietuvos banko skyriaus rūmai (1930 m.), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia (1939 m.), Apskrities savivaldybės rūmai (1940 m., A. Jakšto g. 4), medinė Česlovo Petraškevičiaus vila (dabar Panevėžio gamtos mokykla). Originalesni sovietmečio statiniai: Panevėžio sporto centro kompleksas (1965 m.), Panevėžio dramos teatro rūmai (1967 m.), viešbutis „Nevėžis” (1972 m.), kino teatras „Versmė” (1979 m.), „Ekrano” kultūros rūmai (1987 m., Kranto g. 28), Santuokų rūmai (1987 m.), Informacinio skaičiavimo centro pastatas (1989 m.), Panevėžio dailės galerija (1990 m.). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastatytas „Sodros” Panevėžio skyriaus pastatas (1995 m.), Dievo apvaizdos seserų kongregacijos vienuolynas (1997 m.), SEB banko pastatas (1998 m., Ukmergės g. 20), XXI a. – Naujoji Apaštalų bažnyčia (2001 m.), universali daugiafunkcė Panevėžio arena (2008 m.), Stasio Eidrigevičiaus menų centras (2024 m.), Panevėžio autobusų stotis (2025 m.) ir kiti visuomeniniai bei prekybiniai pastatai.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie vietovę - lietuviškoje Vikipedijoje.