Miesteliai.Vietovės.Lt - privataus asmens 2012-2013 ir 2017-2024 metais sukaupta filmuotų pasivažinėjimų (virtualių turų) po Lietuvos gyvenamąsias vietoves kolekcija, www.vietoves.lt tinklalapio pagalba nekomerciniais tikslais skelbiama viešai.

Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Alytaus rajono savivaldybė » Alytaus seniūnija » Rumbonys (2018)      

Apie kaimą

Rumbonys – kaimas Alytaus rajono savivaldybėje, 8 km į šiaurę nuo Alytaus, kiek į rytus nuo Praniūnų, kairiajame Nemuno krante.
Stovi Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčia (1795 m. pastatyta Simono Vyšniausko; su XIX a. varpine), Rumbonių koplyčia kapinėse (XVIII a.), Rumbonių parapijos senelių globos namai, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija (įkurta 1918 m.), paguodos namai ir kapinėse esantis grafaitės Juzefos Korevaitės paminklas, kuris yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Taip pat apylinkėse yra Rumbonių piliakalnis.
== Etimologija ==
1524 m. Ldk Žygimantas Senasis šias žemes dovanojo Feliksui Rumbovičiui, kurias čia įkūrė dvarą. Nuo Rumbovičiaus pavardės ir kilęs kaimo pavadinimas (dvarininkinis vietovardis). Rumbonių vietovėje anksčiau buvo didžiulė Punios giria, kuri buvo kartais vadinama Juozapyne. Tapus šios teritorijos savininku Feliksui Rumbovičiui žemės pradėtos vadinti Rumbovičiais. Iki pat I pasaulinio karo vadintas senuoju vardu, vėliau atkūrus nepriklausomybę, vietovės pavadinimas buvo sulietuvintas ir vadintas Rumbonimis.
Steponas Kolupaila iškėlė hipotezę, kad vietovardis gali sietis su žodžiu „rumba“, vietine tarme reiškiančiu rėvą ar slenkstį, kokių Nemune apstu. Taip pat manoma, jog senovėje ant Rumbonių piliakalnio stovėjo pilis su aukštu bokštu, arba „bone“, todėl ši teritorija buvo pavadinta Rumbonimis – „rūmų bone“.
Liaudies etimologija pasakoja, kad senovėje čia piliakalnyje stovėjo puikūs karaliaus rūmai su aukštu bokštu (rūmai + bonė).
== Istorija ==
XVI a. Rumbonių vietoje buvo didžiulė Punios giria, kuri priklausė Žygimantui Senajam. 1524 m. šias žemes didysis kunigaikštis padovanojo Feliksui Rumbovičiui. Šioje žemėje vėliau atsirado dvaras ir kaimas. Vėliau Rumbonių dvaro savininku tapo Barnabas Kržyvkovkis. 1741 m. jis pastatė Rumbonių bažnyčią. Tuometinė bažnyčia buvo pastatyta ant kalvos į pietvakarius nuo dabartinės bažnyčios. Taip pat prie bažnyčios buvo įrengtos kapinės. 1742 m. buvo įkurta Rumbonių altarija. 1744 m. Vilniaus sinodas suteikė bažnyčiai parapijos teises. Ėmus senajai bažnyčiai griūti, 1795 m. dabartinę Švč. Trejybės bažnyčią pastatė Simonas Vyšniauskas bei tapo naujuoju Rumbonių dvaro savininku. 1798 m. naujoji bažnyčia buvo pašventinta. 1799 m. šalia bažnyčios įkurtos kapinės. 1815 m. visose įstaigose įvedus lenkų kalbą, dvarininkas įvedė bažnyčioje lenkiškus giedojimus bei kalbą. Tik 1863 m. kunigas Augustinas Radzinskas pradėjo vėl mokyti lietuviškojo katekizmo. Tačiau dvarininkas Leonas Vyšniauskas tam priešinosi, kadangi jis nepripažino lietuvių kalbos. 1897 m. į bažnyčią buvo paskirtas naujasis klebonas, kunigas Juozas Karuža. Jis suremontavo bažnyčią, pavyzdingai sutvarkė kapines ir galutinai išmetė iš bažnyčios lenkiškus giedojimus bei pamokslus. I pasaulinio karo metu Rumbonys kentėjo nuo vokiečių, gyventojai buvo išvaryti kasti apkasų. Vėliau, kaizerinės vokiečių okupacijos metais žmonės buvo verčiami kirsti Punios šilą ir kitus apylinkės miškus, kadangi juos vargino labai didelės rekvizicijos. Kuriantis nepriklausomai Lietuvai Rumbonių gyventojai nusprendė įkurti savo valsčių, tačiau netrukus Rumbonių valsčius buvo panaikintas ir prijungtas prie Alytaus valsčiaus. 1926 m. Rumbonių dvaro savininkas Juozas Vyšniauskas pabėgo į Lenkiją, palikęs savo šeimą. Bankrutavus savininkei Vyšniauskienei, dvaras buvo išdalintas atskiromis dalimis.
== Rumbonių piliakalnis ==
Rumbonių apylinkėse yra Rumbonių piliakalnis su gyvenviete. Piliakalnis dar žinomas Pilupio, Rumbono, Mikutiškių vardais. Jis įrengtas kairiajame Nemuno krante esančiame kyšulyje, netoli Pilupio ir Nemuno santakos. Piliakalnio krantai statūs, iki 30 m. aukščio. Piliakalnio aikštelė iš visų pusių buvo apjuosta pylimo. Aikštelė ovali, atrodo tarsi įdubusi ir žiūrint iš šono piliakalniui suteikia balno siluetą. Šiaurinę pylimo ir dalį aikštelės nuplovė Pilupis. Vakarinėje piliakalnio papėdėje, netoli piliakalnio, buvo iškasta žvyrduobė, kuri sunaikino beveik visą piliakalnį supusį apsauginį griovį ir dalį prie piliakalnio buvusios gyvenvietės. 1969 m. piliakalnio papėdėje esanti gyvenvietė tyrinėta. Radiniai saugomi Alytaus Kraštotyros muziejuje.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie kaimą - lietuviškoje Vikipedijoje.