Miesteliai.Vietovės.Lt - privataus asmens 2012-2013 ir 2017-2024 metais sukaupta filmuotų pasivažinėjimų (virtualių turų) po Lietuvos gyvenamąsias vietoves kolekcija, www.vietoves.lt tinklalapio pagalba nekomerciniais tikslais skelbiama viešai.

Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Kretingos rajono savivaldybė » Imbarės seniūnija » Laiviai (2012)      

Apie kaimą

Laiviai – kaimas šiaurės rytiniame Kretingos rajono savivaldybės pakraštyje, Imbarės seniūnijoje, į šiaurės rytus nuo Salantų, abipus kelio 2302 Salantai–Plateliai–Alsėdžiai , Salanto kairiajame krante. Seniūnaitijos centras. Teritorijos plotas – 894,56 ha. Kaime yra 7 gatvės (Platelių, Pievų, Piliakalnio, Klevų, Liepų, Laukų, Pušų), 114 kiemų, Laivių tvenkinys, veikia Laivių bendruomenės centras, Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos ir Salantų kultūros centro filialai, Salantų degalinė „Milda“.
== Etimologija ==
Pavadinimas kilo iš asmenvardžio Laivys daugiskaitos. Rašytiniuose šaltiniuose rašomas sen. rus. Стырники (1511 m.) (стырник – liet. yrininkas, laivininkas), vėliau – rus. Лайве, Лайвы, Лайвяй, lenk. Łaywaycie (1568 m.), Łaywie, Łajwie, vok. Laiwe, liet. Laiviai, žem. Laivē.
Vietos gyventojai turi savo vietovardžio kilmės versiją. Pasak jų, senovėje Salantas buvęs didelė upė, kuria plaukioję laivai apsistodavo po milžinišku ąžuolu šalia piliakalnio įrengtoje prieplaukoje. Ją imta vadinti Laiviais, o vėliau šis vardas prigijęs ir kaimui.
== Geografija ==
Laiviai įsikūrę Vakarų Žemaičių lygumoje. Kaimą puslankiu juosia Salantas, link kurio per kaimą vingiuoja Bubinas, seniau vadintas Daubupiu (cariniais laikais – Dubovka). Į Bubiną gyvenvietėje įteka Malupis. Šiaurinėje dalyje išteka ir į Salantą teka Prūdupis. Vakarinėje dalyje telkšo tvenkinys. Pietiniame kaimo pakraštyje išteka Salanto intakas Alkupis.
Laiviai ribojasi su Salantais, Kadagynu, Erlėnais, Dvarčininkais, Gargždele, Tuzais ir Baidotais. Gyvenvietė telkiasi centrinėje žemių dalyje, Bubino kairiajame krante, šalia kelių 2302 Salantai–Plateliai–Alsėdžiai ir 2704 Seda–Barstyčiai–Salantai kryžkelės. Nedidelė dalis sodybų išsibarsčiusios vienkiemiais pakelėse, laukuose ir paupiuose. Pietvakariniu pakraščiu praeina kelias 169 Skuodas–Plungė .
Dalis kaimo – Salanto ir Bubino pakrantės – patenka į Salantų regioninio parko teritoriją.
== Istorija ==
Kaime žmonių gyvenama nuo III a. Senovės Laivių bendruomenė iki XIII a. gyveno ties Salanto ir Bubino santaka esančiame piliakalnyje ir papėdės gyvenvietėje, o mirusiuosius laidojo kitapus Bubino įrengtame kapinyne. Iš pradžių mirusieji laidoti nedeginti. Apie IX–X a. atsiradus deginimo papročiui, palaikus su įkapėmis pradžioje sudėdavo į karstus, vėliau – supildavo į dėžutes-karstelius, o kremacijai įsigalėjus – suberdavo į įvairaus dydžio duobes.
Įkapės liudija, kad bendruomenė palaikė tamprius ryšius su tolimų kraštų prekybos centrais, iš kurių atkeliavo užsienio meistrų dirbiniai: kalavijai, Damasko plieno ietigaliai, kovos kirviai, stiklo bei emalio karoliai ir pan. Tarp kapinyno ir Salanto seniau stūksojo Kurganu vadinta kalvelė, laikyta senovės karo vado kapu. Deja, tarpukariu įdirbant plėšinius ji buvo nukasta.
XV a. II pusėje susiformavo kaimas, priklausantis valstybiniam Platelių dvarui. Jis pirmąkart paminėtas Žygimanto Senojo 1511 m. spalio 2 d. rašte, kuriuo didysis kunigaikštis patvirtino Žemaičių seniūnui Stanislovui Kęsgailai ankstesnių kunigaikščių dovanojimus ir naujai duodamus kaimus. Raštas buvo rašytas senąja rusų kalba, todėl vietovardis jame suslavintas ir kaimas vadinamas Stirnikais (rus. Стырники). Nuo 1527 m. kaimą valdė seniūno pareigas ir valdas paveldėjęs Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila, kuriam 1532 m. mirus, Platelių seniūnijoje turėtos jo valdos testamentu grįžo didžiajam kunigaikščiui.
1568 m. matininkas Jokūbas Laškovskis pravedė Laivaičiais vadintame kaime Valakų reformą, o jo ribas pirmąkart pažymėjo valstybinio Platelių dvaro valdų žemėlapyje. Reformos metu kaimui teko apie 848 ha dydžio taisyklingo stačiakampio plano plotas, kuris ribojosi su Baidotais, Notėnais, Tuzais, Žeimiais, Salantais (Grebšiais), Erlėnais, o kitapus Salanto – su Nerėpais. Dirbama žemė buvo padalinta į tris didelius laukus, kurių pakraščiuose paskirtos bendrosios ganyklos ir pievos. Gyvenvietė kūrėsi viduriniame lauke, abipus Notėnų kelio – tarp Bubino upelio ir Platelių kelio.
Nuo XVII–XVIII a. kaimas priklausė Gintališkės dvarui. Jo žemdirbių dvasiniu gyvenimu iš pradžių rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų katalikų bažnyčios dvasininkai. 1750 m. buvo 12, 1821 m. ir 1843 m. – po 18 katalikų kiemų, o 1846 m. – 23 dūmai.
1845 m. kaime gyveno Jono Jonausko, Anupro Glodos, Antano Valančiaus, Petro Repšio, Mykolo Česnausko, Kajetono Jurčiaus, Kazimiero Butkaus, Juozapo Miliaus, Antano Zaburo, Antano Simučio, Juozapo Šaulio, Petro Žulio, Juozapo Jakšto, Motiejaus Kazlausko, Prano Paulausko, Kazimiero Kočiaus, Petro Brazdeikio, Kazimiero Paulausko, Ignoto Bartušio, Juozapo Jankaus, Antano Baranausko, Antano Mažono, Mykolo Jackaus ir Jurgio Činausko šeimynos.
Kuriantis kaimui, prišistorinio kuršių kapinyno pakraštyje buvo įrengtos pirmosios kaimo kapinės – Kapeliai, veikusios iki XVIII a. pab. Vėliau jos naudotos savižudžiams, nekrikštytiems mirusiems kūdikiams, skenduoliams, užkrečiamųjų ligų epidemijų aukoms laidoti. Arčiau senosios gyvenvietės prie Bubino stūksančioje kalvoje veikė dar vienos kapinės – Senkapiai. Manoma, kad čia galėjo būti laidojami nuo 1709–1710 m. maro mirę kaimiečiai, kurių gyvieji nebeturėjo jėgų nuvežti iki kaimo kapinių.
Panaikinus baudžiavą, nuo 1861 m. žemdirbiai priklausė Ginteliškės valsčiaus valstiečių luomui. Baudžiavos panaikinimo reformos metu kaime buvo suformuota ir valstiečiams išsimokėjimui atiduota 580 dirbamos žemės rėžių, už kuriuos 1870 m. Gintališkės grafui Juozapui Leduchovskiui žemės mokestį mokėjo 115 valstiečių. 1866 m. Laiviuose buvo 28 katalikų kiemai.
Kaime gyveno ne tik valstiečiai. XIX a. antroje pusėje minimi bajorai Bonifacijus ir Barbora Pacevičiūtė Semaškos, Juozapas Viskontas su žmona Antanina Lekstutyte, iš Raseinių apskrities atsikėlę Aleksandras Šimkevičius su žmona Kotryna Šakinyte, Aleksandras Šimkevičius su žmona Magdalena Paulauskaite ir Elžbieta Tvarijonavičiūtė-Šimkevičienė, atsargos kareivis Pranas Krasauskas.
Per baudžiavos panaikinimo ir Stolypino reformas dalis ūkių buvo išskaidyta į vienkiemius, taip pat keitėsi kaimo ribos. Dvarčininkams buvo perduota kitapus Salanto buvusi žemė, o Laiviams atiteko šiapus upės Erlėnams priklausiusi žemė su Kregždinkalniu. Po žemės reformų Laiviuose 1905–1915 m. stovėjo 46 sodybos.
1923 m. buvo 50 ūkių. Vykdant Lietuvos žemės reformą, visa žemė išskirstyta į vienkieminius ūkius. Pietrytinėje dalyje buvusiose ganyklose augusius krūmus išdeginę ir plėšininę žemę įdirbę naujakuriai savo nausėdiją ėmėsi vadinti Degimais. XX a. viduryje Laiviuose stovėjo jau 76, o Degimuose – 13 vienkieminių ūkininkų sodybų.
1941 m. birželio mėn. į Salantuose kuriamą sukilėlių būrį įstojo laiviškiai šauliai Pranas Norkus, Alfonsas Kocius, Antanas Mosteika, Juozas Pilibavičius ir Kostas Šmita. Po karo dalis kaimo vyrų pasitraukė į mišką ir tapo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanais.
Prasidėjus pokario sovietų represijoms, į Sibirą 1948–1952 m. ištremtos Prano Mosteikos, Prano Šmito, Jono Jonkaus ir Prano Domarko šeimos, kurias sudarė 18 žmonių. Iš tremties nebegrįžo Aleksandra Mosteikienė, Filomena Šmitienė ir Stanislava Jonkutė, o kiti buvo paleisti 1956–1958 m..
Sovietmečiu kaimas buvo pagalbinė Lenino kolūkio gyvenvietė. Būdami Salantų pašonėje Laiviai augo sparčiau nei administracinis ūkio centras Tuzai. Kaime nuo 1974 m. veikė Laivių pradinė mokykla (uždaryta 2004 m.). Todėl į gyvenvietę 1988 m. buvo perkelta Laivių kolūkiu pervadinto ūkio administracijos kontora, biblioteka, medicinos punktas, pastatyti kultūros namai ir vaikų darželis. Tikslinant gyvenviečių ribas, prie Laivių buvo prijungta kairiajame Salanto krante esanti ištuštėjusio Dvarčininkų žemių dalis. 1992 m. kolūkis panaikintas.
Šiandien gyventojus bendrai veiklai jungia kaimo bendruomenės centras „Laiviai“. Nuo 2005 m. kiekvieną birželio mėnesį kaimo bendruomenės centras ir kultūros darbuotojai organizuoją tradicinę meno ir sporto šventę, skirtą Žolinei paminėti. 2011 m. kaimo vardo pirmojo paminėjimo 500-osioms metinėms pažymėti priešais gyvenvietę pastatytas monumentalus stogastulpis (meistras Liudas Ruginis, Salantai).
== Kultūros paveldas ==
Piliakalnis, vad. Pilale (I tūkstm.–XIII a.; nacionalinio reikšmingumo lygmens paminklas, unikalus kodas 5212).
Kapinynas, vad. Kapeliais (V–XIII a.; nacionalinio reikšmingumo lygmens paminklas, unikalus kodas 5213).
Bubino mitologinis akmuo, vad. Laumės kūliu (regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma kultūros vertybė, unikalus kodas 12781).
Salanto mitologiniai akmenys, vad. Laumės kūliu (registrinis objektas, unikalus kodas 6223).
Kalva, vad. Kregždinkalniu (saugotinas objektas).
Aukštuma, vad. Dvarčininkų Pilale, Pilaite (saugotinas objektas).
Kaimo kapinės, vad. Maro kapeliais, Švedkapiais (XVI–XX a. pr.; saugotinas objektas).
Kaimo kapinės, vad. Kapeliais, Pilale (XVIII a.; saugotinas objektas).
Kryžkelės koplytėlė (pastatyta XX a. I p.; atnaujinta 1947 m., meistras Jonas Pocius, rėmėja Magdalena Kazlauskienė; 1998 m., meistras Alfonsas Domarkas, rėmėjos Bronė Gedgaudienė, Jadvyga Domarkienė; 2021 m., meistrai Alioyzas Pocius, Vaidas Mikalauskas, rėmėjas kunigas Vladas Gedgaudas; saugotinas objektas).
Kryžkelės kryžius (pastatytas 1947 m.; saugotinas objektas).
Koplytėlė su Švč. Lurdo Marijos skulptūra (XX a. pab., statytojai Agripina ir Anicetas Reikos; saugotinas objektas).
Koplytstulpis su Rūpintojėlio skulptūra (pastatytas XIX a. pab.; atnaujintas 1998 m., rėmėjas Bendorius; registrinis objektas, unikalus kodas 20210.).
== Mikrotoponiminiai vietovardžiai ==
1935 m. Salantų pradžios mokyklos mokytojo Petro Geniušo surašyti Laivių kaimo vietovių vardai.
žem. Brastvos lonka (liet. Brastos lanka) – užliejama pieva K. Simučio žemėje prie Salanto upės.
žem. Bobens (liet. Bubinas) – upelis, kairysis Salanto intakas. Apie jo vardo kilmę pasakojama, kad pavasarį sparčiai tekėdamas akmeninga savo vaga upelis garsiai ūžia, o žemaičiai apie nereikšmingai be paliovos kalbantį plepį sako: „Bobe, bobe, kap Bobens“. Nuo to, esą, ir kilęs upelio vardas.
žem. Degimā (liet. Degimai) – apie 150 ha ploto rytinė kaimo dalis, kurioje seniau buvusios krūmais ir medžiais apaugusios bendrosios ganyklos. Plėšininėje žemėje besikuriantys naujakuriai krūmus išdegino, todėl vietovė gavusi Degimų vardą.
žem. Genesys – buvusi varykla kaimo gyvuliams iš gyvenvietėje esančių tvartų į bendrąsias ganyklas ir atgal ginti, tarpukariu patekusi į ūkininkų Kairio ir Pauliko žemės sklypus ir paversta ariama dirva.
žem. Kalnā (liet. Kalnai) – pakiliausia aukštuma vakarinėje kaimo dalyje Jonkaus sklype, apimanti apie 50 ha plotą.
žem. Kapčē (liet. Kapčiai) – pora moreninių kalvelių Bubino slėnyje Grigaičio ir Razmienės sklypuose, primenančių kapčius – sukastus kauburius (ežiaženklius) žemės ribai žymėti. Grigaičio sklypo kalvelė buvusi perkasta lobių ieškotojų, nes kaime nuo seno sklido kalbos, kad joje esą senovėje pakasti turtai.
žem. Kapālē (liet. Kapeliai) – neveikiančios kaimo kapinės ir priešistorinis kapinynas dešiniajame Bubino krante K. Simučio ir St. Kazlausko žemės sklypuose, žvyringoje žemėje. Čia dirbant žemės darbus buvo randama archeologinių senienų ir stovėjo senąsias kapines ženklinantys keli seni monumentalūs kryžiai.
žem. Kesotė (liet. Kęsuotė, Kupstynas) – buvusi kupstuota (kęsuota) kaimo pieva, atitekusi ūkininkams J. ir K. Pilibavičiams, kurie ją pavertė dirbama žeme.
žem. Kurganas (liet. Kurganas, Pilkapis) – apie 40 kv. metrų dydžio kalvelė K. Simučio žemėje prie Salanto, kurioje, esą, senovėje buvęs palaidotas karo vadas. Tarpukariu K. Simutis ją nukasė ir prijungė prie dirbamo lauko.
žem. Kregždinkalnis (liet. Kregždžių kalnas) – aukštumos kyšulys P. Narkaus sklype prie Salanto upės. Skardyje nuo upės pusės gyvenusios urvinės kregždės, davusios vietovei vardą. Pasakojama, kad seniau Kregždinkalnis priklausė Salantų klebonijai skirtam sklypui, kuriame po 1831 m. sukilimo rusų kazokai korė ir laidojo sukilėlius.
žem. Leiknalē (liet. Lieknelės) – buvusi menkais krūmokšniais apaugusi molinga apie 70 ha kaimo ganykla, kurią tarpukariu naujieji žemės savininkai Meškys, Drakšas ir kiti žemdirbiai suarė.
žem. Papilalė – durpinga, krūmais apaugusi dauba K. Simučio žemėje prie Salanto šalia piliakalnio.
žem. Papliekē (liet. Paplėkiai) – buvusi durpinga ir pelkėta kaimo pieva, kurią naujieji žemės savininkai Mosteika ir Puškorius tarpukariu pavertė dirbamu lauku.
žem. Pikčē (liet. Pikčiai) – apie 40 ha dydžio šlapia ir durpinga kaimo pieva, naudota galvijams ganyti, vietomis paversta dirva, tarpukariu atitekusi ūkininkams Domarkui ir Bučkui.
žem. Pilalė (liet. Piliakalnis) – aukštumos kyšulys Puškoriaus žemėje prie Salanto ir Bubino santakos. Pasakojama, kad čia buvę įtvirtinimai, skirti apsiginti nuo švedų.
žem. Pylinis (liet. Pylimas) – medžiais apaugusi moreninė kalva Bubino kairiojo kranto slėnyje Pilibavičiaus žemėje.
žem. Pylinis (liet. Pylimas) – medžiais apaugusi moreninė kalva Bubino dešiniojo kranto slėnyje K. Simučio žemėje.
žem. Prūdopio lonka (liet. Prūdupio lanka) – užliejama pieva K. Simučio žemėje.
žem. Prūdopis (liet. Prūdupis) – upelis, vasaromis išdžiūstantis kairysis Salanto intakas, ištekantis kaimo šiaurinėje dalyje iš Miliauskio ūkio.
žem. Senkapē (liet. Senkapiai) – kalva Bubino kairiojo kranto terasoje, kurioje senais laikais veikė kaimo kapinės. Pasakojama, kad ši vieta senovėje buvusi prakeikta, nes daug kas čia užeidavęs mirdavo. Tik pastačius kryžių prakeikimas išnyko.
žem. Šeštuokėškė (liet. Šeštokiškė) – dauba, apjuosta Bubino upelio K. Simučio sklypo pakraštyje.
žem. Upalis (liet. Upelis) – bevardis vasarą išdžiūnantis upelis kaimo vakarinėje dalyje P. Narkaus žemėje, ištekantis Grigaičio žemės sklype, į Salantą įtekantis prie Kregždinkalnio.
žem. Žardas lonka (liet. Žardos lanka) – dauba šiaurinėje kaimo dalyje K. Simučio ir Jonkaus žemėje, perskirta Salanto upės.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie kaimą - lietuviškoje Vikipedijoje.