Miesteliai.Vietovės.Lt - privataus asmens 2012-2013 ir 2017-2024 metais sukaupta filmuotų pasivažinėjimų (virtualių turų) po Lietuvos gyvenamąsias vietoves kolekcija, www.vietoves.lt tinklalapio pagalba nekomerciniais tikslais skelbiama viešai.

Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Švenčionių rajono savivaldybė » Labanoro seniūnija » Labanoras (2021)      

Apie miestelį

Labanoras – miestelis Švenčionių rajono savivaldybės šiaurės vakaruose, prie 114 Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina kelio. Seniūnijos, parapijos ir seniūnaitijos centras. Veikia biblioteka, paštas (LT-18025), viešbutis-restoranas „Labanoras“. Miestelis patenka į Labanoro regioninio parko ribas, čia įsikūrusi šio parko direkcija. Yra turizmo paslaugų bendrovė „Labanoro pramogos“. Šalia miestelio yra keliautojų stovyklavietė.
== Geografija ==
Labanoras įsikūręs Labanoro girioje. Per miestelį teka Peršokšnos upės baseinui priklausantis Labanoro upelis, rytuose nuo miestelio telkšo Labanoro ežeras, šiaurės vakaruose – Dumblio ežeras. Plentais miestelis jungiasi su Molėtais, Kaltanėnais, Švenčionėliais. 2,5 km į pietvakarius nuo Labanoro augo gamtos paminklas – pušis „Karalienė“ (2002 m. duomenimis, buvo išbraukta iš saugomų kaip nudžiuvusi).
Šiaurinė miestelio dalis vadinasi Dvariškiai, pietinė – Kunigiškiai.
== Istorija ==
Istoriniuose šaltiniuose Labanoras minimas nuo 1373 m. 1387 m. Labanorą su apylinkėmis Ldk Jogaila atidavė Vilniaus vyskupui aukštaičių pakrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga:
Vyskupijai Labanoras priklausė iki 1811 m. Pasakojama, jog dvasiškiai nesugyvenę su dvaro savininkais. Miestelio dalis su bažnyčia vadinta Kunigiškiais, o priešingoji – Dvariškiais. Kiekviena miestelio dalis turėjo savo kapines, kurios tebėra ir šiandien.
Pirmoji bažnyčia minima 1522 m. 1539 m. minimas palivarkas. 1568 m. Ldk Žygimanto Augusto rašte minimas Labanoro dvaras. Ilgainiui prie dvaro išaugo miestelis, 1731 m. jo gyventojai mokėjo činšą ir ėjo prievoles Vilniaus vyskupystės Kuktiškių dvarui.
Apie 1767 m. įkurta Labanoro parapija. 1820 m. pastatyta medinė Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, kurioje buvo 17 dailės paminklų, tačiau ji 2009 m. gruodžio 21 d. po vidurnakčio sudegė. Bažnyčia buvo pagrindinis XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios bažnyčios ansamblio statinys.
Nuo 1781 m. veikė parapinė mokykla. 1784 m. klebonijai priklausė jurisdika, suvalstybinta 1842 m. 1863 m. gegužės mėn. prie Labanoro kovėsi A. Minskio ir K. Maleckio sukilėliai. Spaudos draudimo metais lietuvišką spaudą platino Karolis Baužys. XIX a. buvo Švenčionių apskrities miestelis, valsčiaus centras.
XX a. pradžioje miestelis garsėjo uogų turgumis.
1944 m. rudenį prie Labanoro veikė P. Lipinskio (Baravyko) Lietuvos partizanų būrys, platesnėje apylinkėje – Tigro rinktinė. Nuo 1950 m. apylinkės centras, Švenčionėlių miško pramonės ūkio pagalbinė gyvenvietė. 1952 m. įkurta biblioteka. 1965 m. prie Labanoro rastas Labanoro lobis, jį saugo Nalšios muziejus Švenčionyse. Buvo Labanoro pradinė mokykla, prie jos įsteigtas visuomeninis muziejus.
2009 m. sudegė Labanoro bažnyčia, bet jau 2011 m. buvo pastatyta nauja. 2011 m. sausio 12 d. patvirtintas Labanoro herbas.
== Architektūra ir istorinis palikimas ==
Miestelis pasižymi išlikusiais tradiciniais pastatais, kluonienomis, žaiginiais. Iki Valakų reformos buvo kupetinis kaimas, vėliau – spindulinio plano. Miestelio viduryje – aikštė, iš kurios radialinėmis kryptimis eina gatvės. Yra išlikusi varpinė, taip pat išlikę buvusios klebonijos ūkiniai pastatai – vertingi liaudies architektūros paminklai. Krašto muzikos instrumentas – Labanoro dūda.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie miestelį - lietuviškoje Vikipedijoje.