Gyvenvietės informacija

Ginučiai

Linkmenų seniūnija

Ignalinos rajono savivaldybė

Gyventojų skaičius (2021): 44

Apie kaimą

Ginučiai – gatvinis kaimas Ignalinos rajono savivaldybėje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, tarp Almajo ir Sravinaičio ežerų bei Srovės upelio. Per kaimą eina kelias 1423 Aza–Vaišniūnai–Ginučiai–Kirdeikiai . Seniūnaitijos centras. Stūkso Ginučių piliakalnis (IX–XII a. archeologijos paminklas, ant kurio galbūt stovėjusi Linkmenų pilis). Yra maisto prekių parduotuvė, „Gaidelių sodyba“ kaimo turizmo reikmėms. Ant kalvos yra kaimo kapinaitės. Išvystytas kaimo turizmas, vandens pramogos, nutiestas pėsčiųjų kelias į Palūšę.
Kaimą supa Linkmenų miškas. Tarp Linkmeno ir Asėko ežero yra senas Ginučių ąžuolynas (19 ha), vietos gyventojų vadinamas giria. Netoli kaimo stūkso Ladakalnis.
Veikia vandens malūnas (pastatytas šešioliktame[reikalingas šaltinis] amžiuje) – svarbus turistinis objektas ir saugomas technikos paminklas, kuriame išlikusi visa autentiška įranga, yra ir nedidelė duonai kepti naudotų įrankių ekspozicija. Malūnas nuo 1945 m. priklausė Ginučių kolektyviniam ūkiui, veikė iki 1968 m., 1978 m. nacionalinio parko iniciatyva restauruotas (perstatytos sienos ir perdengtas stogas), o 1985 m. – rekonstruotas. Jame veikia malūnininkystės muziejus.
== Etimologija ==
Pavadinimas kildinamas iš asmenvardžio Ginùtis. Iki XX a. vid. kaimas dar minimas kaip Ginutėnai.
== Istorija ==
Manoma, kad ant Ginučių piliakalnio stovėjo Linkmenų pilis, kurią kalavijuočiai sunaikino 1373 m. Rašytiniuose šaltiniuose kaimas pirmą kartą minimas 1554 m. Valdant LDK kunigaikščiui Žygimantui Augustui, kaime buvo 3 ūkiai, turėję 3 valakus ir 10 margų žemės.
Spaudos draudimo metais veikė slapta lietuviška mokykla.
Prieš 1905 m. barjoras J. Gimžauskas sumanė nusavinti malūną, priklausiusi (kaip ir visos paupės pievos) kaimo bendruomenei. Jau buvo perėmęs iš valstiečių beveik visas girnas, tačiau iš 55 kiemų susirinkę kaimo vyrai pareiškė: „Pasiimk malūną, bet vandens negausi“. Naktį keli vyrai upelio dugne sukalė aštrius kuolus, kaimynai priveržė velėnų, rąstų, šakų, akmenų, sukasė pylimą ir nukreipė kita – Srovės upelio kryptimi. Malūnas liko stovėti prie dumblinos balos. Atvažiavę žandarai iš Švenčionių suėmė vyrus ir jų talkininkus, teisme iškelta byla, tačiau ją ponas pralaimėjo ir malūnas atiteko kaimui.
1917 m. visas kaimas sudegė. Nuolat veikianti mokykla įkurta 1920 m.
Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė, veikė vandens malūnas, pradinė mokykla, medicinos punktas, lentpjūvė. 1962 m. atidaryta biblioteka. 1998–2003 m. veikė Ginučių girininkija (2901 ha).
== Legendos ==
Pasakojama, kad Ginučių malūnas garsėjęs jame gyvenusių velnių išmonėmis. Kartais jie atvežtus malti grūdus išpildavę iš maišų, kartais tamsią naktį lauke kieno nors arklį nujodydavę. Bet jau seniai iš malūno kažkur išsidanginę.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie kaimą - lietuviškoje Vikipedijoje.

Miesteliai.Vietovės.Lt - privataus asmens 2012-2013 ir 2017-2024 metais sukaupta filmuotų pasivažinėjimų (virtualių turų) po Lietuvos gyvenamąsias vietoves kolekcija, www.vietoves.lt tinklalapio pagalba nekomerciniais tikslais skelbiama viešai.
2012-2013 metais ir 2017-2024 metais nufilmuotų vietovių sąrašai (PDF).