
Anykščiai – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje, Utenos apskrityje, 33 km į vakarus nuo Utenos. Anykščių rajono savivaldybės, seniūnijos, parapijos centras, regioninio parko direkcija, paštas, siaurojo geležinkelio stotis. Urbanistikos paminklas, kurortinė teritorija. Miesto architektūra įvairi – senojoje (XV-XVIII a.) dalyje savaiminės raidos radialinė plano forma susipynusi su formuota stačiakampe.
Senamiestis išsaugojo senąją planinę struktūrą, čia stovi Anykščių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (pastatyta 1909 m., aukščiausia Lietuvoje (79 m) dvibokštė bažnyčia), kapinėse stovi Anykščių koplyčia (pastatyta 1858 m., Vilniaus g. 36, dabar kamerinių menų centras), yra Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė, Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centras. Miesto centre stovi Lietuvos laisvės paminklas (2002 m.; skulptorius Vladas Vildžiūnas). Mieste veikia 12 muziejų, tarp jų – A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinis muziejus, įkurtas 1927 m.; vienintelis Lietuvoje angelų muziejus, atidarytas 2010 m. liepos 26 d.; Siauruko muziejus Anykščių geležinkelio stotyje.
Anykščių šilelyje buvo poilsio namai „Šilelis“, 2007 m. nugriauti, ruošiantis statyti modernų sveikatos centrą. Stūkso gamtos paminklas Puntuko akmuo, 2015 m. pastatytas vienintelis Baltijos šalyse Anykščių šilelio medžių lajų takas. Anykščių mieste yra senosios, naujosios miesto kapinės, žydų kapinės ir rusų kapinės.
== Etimologija ==
Anykščiai – vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo upelio Anykštos (Šventosios intakas).
Liaudies etimologija savaip aiškina miesto vardą, siedami jį su nykščiu. Dėl to Anykščių miesto parką puošia skulptūrinis akcentas, vaizduojantis į viršų pakeltą nykštį. Teigiama, kad tie, kurie palies miesto simbolį, iš jo pasisems stiprybės ir sėkmės.
Apie skalbiančią moterį. Sakoma, jog kadaise viena moteriškė pasiėmė kultuvę ir atėjo prie bevardės upės velėti rūbus. Bevelėdama ji užsigavo nykštį ir ėmė šaukti: „Aaa, nykštys! Aaa, nykštys!“ Žmonės išgirdo šį riksmą, ėmė pasakoti apie atsitikimą kitiems ir galiausiai praminė upę Anykšta. Po kiek laiko ir miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
Apie bajoro Nykščio dvarą. Manoma, kad „ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose – jo saugoma pilis Voruta. Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai užpuldinėdavo kalavijuočių būriai“, karaliaus Mindaugo turtų siekdami. 1435 m. rugpjūtį į bajoro dvarą atvyko kalavijuočiai. Bajoras Nykštys juos priėmė kaip draugus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos sąjungininkus ir kitą dieną senasis bajoras su devyniais sūnumis išjojo į tolimų mūšių sūkurius… Vyrus išlydėdamos, „marčios verkė, klykė, laužė baltas rankas <…> Užvis labiau verkė, užvis labiau laužė savo baltas rankeles viena bajoro martelė, jo jauniausiojo sūnaus Putino jauna žmonelė Ona. <…> Praėjo savaitė, kita. Daug ašarų išliejo jaunosios martelės <…> Užvis labiau sielojosi, už visas kitas marčias daugiau ašarų išliejo jauniausioji martelė, karžygio Putino žmonelė.“ Netrukus pasklido žinia, jog drąsūs bajoro Nykščio giminės vyrai mirė kovoje. „Net apylinkės miškai aidėjo nuo nelaimingųjų našlių klyksmo ir verksmo. Visų skaudžiau, visų gailiau šaukė ir klykė bajoro martelė, jo jaunojo sūnaus Putino našlė.“ Neištvėrusi sielvarto ir kančios, ji nusileido nuo Kalitos kalno ir pasiskandino pakalnėje tekančiame upelyje. „Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo“, o bevardis upelis buvo bajorienės Onos Nykštienės vardu ir pavarde pavadintas. Vėliau žmonės jį sutrumpino, vadino „Onykštienės“, dar vėliau praminė Anykšta, na ir galiausiai miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
Apie milžiną. Senovėje šiose vietose gyvenęs milžinas. Kartą, medžius beraudamas, jis užsigavo nykštį ir iš skausmo ėmė aimanuoti: „Ai, nykštį, ai, nykštį!“ Nuo to ir kilęs upelio, o vėliau ir gyvenvietės vardas.
Apie žvilgsnį į ežerą. Sklando kalbos, jog Anykščių vardas kilo, paprasčiausiai stebint apylinkės vandenis. Manoma, jog lietuviai nuo kalvų ir kalnelų žiūrėdavę į Rubikių ežerą ir sakydavę: „Visai kaip delnas“, o pažvelgę į iš ežero ištekantį upelį, kurio vaga priminė delno nykštį, aiktelėdavo „O, nykštys“. Šitaip upė gavo Anykštos vardą, o miestelis- Anykščių.
Apie Rubikių praeitį. Pasirodo, kadaise žmonės Rubikių ežerą vadino visiškai kitokiu vardu, o gi Anykščiu! Anykštis, vienas gražiausiu Aukštaitijos ežerų, pasipuošęs šešiolika įspūdingų salų, negailėjo vandenėlio ir srauniam iš jo ištekančiam upeliui, taigi ir šiam buvo duotas Anykštos vardas.
Apie grafą Nykštą. Pasakojama, jog ten, kur dabar yra Anykščiai, anksčiau buvo kaimelis, kuriame gyveno grafas Nykštas. Jis buvo geraširdis ir žmonių mylimas. Vieną kartą grafas su sūnumi išjojo medžioti, grįždami jiedu jojo per nedidelio upeliuko tiltą ir įlūžo. Sūnus prigėrė, o grafas po kelių dienų mirė iš sielvarto. Žmonės grafo atminimui upelį pavadino Anykšta, o kaimelį – Anykščiais.
== Geografija ==
Miestas įsikūręs prie Šventosios ir Anykštos upių santakos, Anykščių kalvagūbryje (95–112 m virš jūros lygio). Šventoji pro Anykščius teka iš šiaurės rytų į pietvakarius. Miesto centre ji yra patvenkta, žemiau pastatyti pagrindinis Vyskupo Antano Baranausko ir pėsčiųjų tilai. Žemiau užtvankos vaga yra apie 60 m pločio, vasarą nusenkanti, ją ima stelbti vešlios žolės. Jau tradicine tapusi akcija, kurios metu prieš Anykščių miesto šventę Šventoji ties pagrindiniu tiltu valoma, ją „šienaujant“ dalgiais.
Prie miesto įsikūręs Anykščių viensėdis, yra kvarcinio smėlio telkinys.
=== Miesto dalys ===
Janydžiai
Jurzdikas
Pušynas
Ramybė
Užupiečiai
=== Susisiekimas ===
Per miestą praeina Aukštaitijos siaurasis geležinkelis. Gegužės-spalio mėnesiais organizuojami reguliarūs turistiniai ir edukaciniai reisai iš Anykščių geležinkelio stoties. Šalia jos – veikiantis didžiausias Lietuvoje siauruko tiltas.
Per miestą eina krašto keliai:
119 Molėtai–Anykščiai
120 Radiškis–Anykščiai–Rokiškis
121 Anykščiai–Troškūnai–Panevėžys
Taip pat rajoniniai keliai:
1201 Anykščiai–Kurkliai–Balninkai–Želva
1207 Anykščiai–Burbiškis–Rubikiai
1209 Anykščiai–Niūronys–Stakės
== Istorija ==
Archeologiniai radiniai rodo pirmuosius gyventojus Anykščių apylinkėse buvus nuo 9000 m. pr. m. e. Pirmą kartą Anykščiai paminėti 1442 m. lapkričio 7 d. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero suteikties rašto, kuriuo dovanojami Pienionių valsčiaus valstiečiai, išdavimo vieta.
1442–1452 m. pastatyta pirmoji medinė Anykščių bažnyčia. XV a. 2-oje pusėje minimas Anykščių miestelis, vėliau ir Anykščių valsčius. 1507 m. nustatytos klebono žemės ribos. 1516 m. gavo miesto teises, Anykščių dvaras su miesteliu įkeistas Mikalojui Radvilai.
1566 m. miestelis degė, sudegė bažnyčia, kuri netrukus atstatyta. 1671 m. Anykščių bažnyčia dar kartą sudegė (atstatyta iki 1677 m.). XVIII a. pradžioje per karą su švedais sugriautas tiltas per Šventąją (atstatytas XVIII a. pabaigoje). 1792 m. sausio 17 d. karalius Stanislovas Augustas suteikė miesto teises (1795 m. jos panaikintos) ir herbą. Herbe pavaizduotas savivaldos išvakarėse pastatytas Anykščių tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių šv. Jono Nepomuko statula.
XIX a. pirmoje pusėje miesteliui sparčiai augant, čia jau stovėjo mūrinė bažnyčia su varpine, dvi sinagogos. Numalšinus 1831 m. sukilimą, miestelis priklausė Rusijos imperijos valstybės iždui. 1863 m. sukilimo metu čia veikė ginklų dirbtuvė. XIX a. Anykščiai – Vilkmergės apskrities miestelis, valsčiaus centras. 1898 m. pro Anykščius nutiestas siaurukas – Panevėžio–Pastovių geležinkelis. 1902 m. pastatyta hidroelektrinė, 1909 m. senosios bažnyčios vietoje pastatyta didelė neogotikinė bažnyčia.
Nuo 1929 m. veikia vyno bendrovė. 1938 m. atkurtos miesto teisės. 1941 m. vokiečių sunaikinta apie 1500 gyventojų, daugiausiai žydų. Baigiantis II pasauliniam karui ir frontui slenkant per Lietuvą, 1944 m. mieste vyko aršios kovos tarp nacių ir sovietų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1968 m. atidaryta smėlio sodrinimo gamykla „Kvarcas“, pastatyti kultūros rūmai (architektas R. Šileika), Ramybės gyvenamųjų namų kvartalas. 1988–1992 m. Anykščiuose veikė vaikų geležinkelis maršrutu Anykščiai-Rubikiai.
Sovietų okupacijos metais, pokaryje, Anykščių kraštas buvo tapęs Aukštaitijos partizanų kovos centru. Anykščių rajonas buvo vienintelis Lietuvoje priklausęs net penkioms partizanų apygardoms – Algimanto, Didžiosios kovos, Vyčio, Vytauto ir LLA 3-ajai Šiaurės Lietuvos – Aukštaitijos. 2014 m. Šimonių girioje buvo sukurtas pažintinis maršrutas, vedantis Algimanto apygardos partizanų kovos takais. Laisvės gynėjai kovojo su sovietų kolaborantais, be kitų, likvidavę komsorgą Antaną Ubagevičių (išlikęs sovietmečio paminklas prie senosios gimnazijos).
1992 m. patvirtintas naujasis Anykščių herbas. Nuo 1993 m. Anykščių senamiestis – urbanistikos paminklas. 2006 m. Vyriausybės nutarimu prie miesto prijungta dalis aplinkinių kaimų. Anykščių šilelyje buvo poilsio namai „Šilelis“, 2007 m. nugriauti ruošiantis statyti modernų sveikatos centrą. 2007 m. Anykščiai tapo kurortine vietove. Anykščiai išrinkti 2012 m. Lietuvos kultūros sostine.
Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie miestą - lietuviškoje Vikipedijoje.
Populiariausi turai
Rimšė (2012, Ignalinos rajono savivaldybė)
Anykščiai (2012, Anykščių rajono savivaldybė)
Molėtai (2012, Molėtų rajono savivaldybė)
Panara (2012, Varėnos rajono savivaldybė)
Pabradė (2012, Švenčionių rajono savivaldybė)
Senamiestis (2012, Vilniaus miesto savivaldybė)
Visaginas (2012, Visagino savivaldybė)
Lavoriškės (2012, Vilniaus rajono savivaldybė)
Vydeniai (2012, Varėnos rajono savivaldybė)
Nemenčinė (2012, Vilniaus rajono savivaldybė)
Atsitiktiniai turai
Santariškės (2013, Vilniaus miesto savivaldybė)
Nartas (2012, Marijampolės savivaldybė)
Medingėnai (2012, Rietavo savivaldybė)
Alvitas (2012, Vilkaviškio rajono savivaldybė)
Baltija (2024, Klaipėdos miesto savivaldybė)
Pandėlys (2017, Rokiškio rajono savivaldybė)
Gumbakiai (2017, Akmenės rajono savivaldybė)
Burbiškės (2024, Vilniaus miesto savivaldybė)
Meškalaukis (2012, Pasvalio rajono savivaldybė)
Butvydonys (2020, Varėnos rajono savivaldybė)
Atsitiktinės panoramos
Tauckūnai nuo vandens bokšto
Kunigiškių apylinkės nuo vandens bokšto
Pačkėnų apylinkės (Šabaldauskai) nuo vandens bokšto
Šėta nuo vandens bokšto
Pilėnų mikrorajonas nuo Dainavos 29 daugiabučio
Kielių apylinkės nuo vandens bokšto
Panevežio centras nuo viešbučio stogo
Gerviškių apylinkės nuo senojo vandens bokšto
Madžiūnų apylinkės nuo vandens bokšto žiemą
Vanaginės apylinkės nuo vandens bokšto
Atsitiktiniai kelių turai
1613 (Skakai-Darginiai-Bučiūnai)
2924 (Vaižgantai-Voronėliai-Gegiedžiai)
2405 (Skapiškis-Jutkonys)
5112 (Virbalis-Žalioji)
4224 (Gudai-Katyčiai)
2315 (Voveraičiai-Šukė)
5214 (Bukiškis-Maišiagala)
4916 (Tauragnai-Gaideliai-Drobiškis)
158 (Kelmė-Užventis)
3511 (Nemakščiai-Taubučiai-Pratvalkai)