Miesteliai.Vietovės.Lt - privataus asmens 2012-2013 ir 2017-2024 metais sukaupta filmuotų pasivažinėjimų (virtualių turų) po Lietuvos gyvenamąsias vietoves kolekcija, www.vietoves.lt tinklalapio pagalba nekomerciniais tikslais skelbiama viešai.

Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Kauno miesto savivaldybė » Šančių seniūnija » Šančiai (2022)      

Apie miesto dalį

Žemieji Šančiai – Kauno miesto dalis, esanti į pietryčius nuo geležinkelio stoties, dešiniajame Nemuno krante, žemutinėje upės terasoje (aukštutinėje yra Aukštieji Šančiai). Pietryčiuose Panemunės tiltu Žemieji Šančiai susisiekia su Panemune, šiaurės vakaruose Čiurlionio tiltu – su Freda. Žemuosiuose Šančiuose yra Kauno geležinkelio stotis ir Kauno geležinkelio tunelis, Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, taip pat metodistų ir baptistų bažnyčios, Karių kapinės (1883 m.), biblioteka, Namibijos garbės konsulatas.
== Etimologija ==
Iki Napoleono karų (1812 m.) tarp Panemunės ir Kauno, dabartinių Šančių vietoje buvo du kaimai – Pašilė ir Baibokai. XIX a. pradžioje jie abu priklausė jėzuitams. 1812 m. vasarą prancūzai kėlėsi per Nemuną ties dabartiniais Šančiais: persikėlę pastatė čia įtvirtinimus, kuriuos ir pavadino savu žodžiu (pranc. chantier – „statinys“, vok. Schanze – „apkasas, pylimas“). XIX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo maža gyvenvietė ir palivarkas, vadinti Šancais. Lietuviai šį pavadinimą sulietuvino ir atsirado Šančiai. Ilgainiui Šančiai ėmė pateisinti savo karišką vardą – 1886–1896 m. pastatytas Kauno tvirtovės kareivinių kompleksas, po 2005 m. rekonstruotas į gyvenamuosius namus.
1930 m., Vytauto Didžiojo metais, buvo kilęs sumanymas Šančius pavadinti Vytautogala.
Liaudies etimologija pasakoja, kad Šančiai galėjo kilti nuo prancūziško žodžio chance – esą Napoleonas ties šiomis vietomis įžvelgęs šansą persikelti per Nemuną.
== Istorija ==
Archeologiniai radiniai Šančiuose siekia XV a., XVIII a. pabaigoje minimas Šančių dvaras. Iki XVIII a. pabaigos Žemųjų Šančių vietoje minimi Baibokų ir Kajokiemio (Naujakiemio) kaimai.
Žemieji Šančiai išsiplėtė XIX a. viduryje, 1843 m. Kaunui tapus gubernijos centru ir nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką į Virbalį. Kaip ir Petrašiūnai bei Vilijampolė, Šančiai carinės Rusijos laikais buvo pramoninis Kauno priemiestis, apgyvendintas gretima esančių fabrikų ir dirbtuvių darbininkais. Apie 1862 m. čia įsikūrė geležinkelio remonto dirbtuvės, 1869 m. pastatytas kaulų malimo fabrikas, 1875 m. – ratų tepalo įmonė, 1879 m. – vinių ir geležies dirbinių fabrikas „Vestfalija“ (vokiečių Šmitų metalo ir mašinų fabrikas), 1880 m. – baldų gamykla. 1889 m. gyveno ~2000, 1897 m. – 12,9 tūkst. gyventojų, 1923 m. įkurta biblioteka.
Tarpukario laikotarpiu Šančiai – didžiausias ir vienas sparčiausiai besiplečiančių Kauno priemiesčių. Čia susitelkė didžioji dalis senųjų ir naujai atidarytų pramonės įmonių – aliejaus ir muilo fabrikas „Ringuva“ (1920 m.), „Drobės“ gelumbės fabrikas (1922 m.), kojinių fabrikas „Cotton“ (1925 m.), saldainių ir šokolado fabrikas „Tilka“ (1929 m.), acetileno-deguonies dirbtuvės LIET-AGA (1934 m.), alaus bravoras, keli malūnai ir kt. Dalis Šančių žemių priklausė dvarininkui Sergejui Fanstiliui. Jis nuomojo ir pardavinėjo įvairaus dydžio sklypus, kuriuose buvo statomi namai.
Žemieji Šančiai prie Kauno prijungti 1919 m. 1933 m. Nemuno pakrantėje rastas Šančių lobis. 1938 m. atidaryta viena moderniausių gimnazijų Lietuvoje – Kauno 6-oji gimnazija. Žemuosiuose Šančiuose tarpukaryje veikė du kino teatrai – „Lyra“ ir „Saturnas“.
1941 m. birželio mėn. Šančiuose vyko aršios sukilėlių kovos su besitraukiančia Raudonąja armija. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš Šančių išsikėlė Sovietinės armijos daliniai. 2008 m. atidengtas paminklas olimpiečiams.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie miesto dalį - lietuviškoje Vikipedijoje.