Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Vilniaus miesto savivaldybė » Naujosios Vilnios seniūnija » Naujoji Vilnia (2012)      

Apie miesto dalį

Naujoji Vilnia – Vilniaus miesto dalis, esanti į rytus nuo miesto centro, pakeliui į Mickūnus. Praeina Vilniaus–Daugpilio geležinkelis (Naujosios Vilnios geležinkelio stotis), keliai 103 Vilnius–Polockas ir 106 Naujoji Vilnia–Rudamina–Paneriai . Elektrinių traukinių Kaunas-Vilnius galutinė stotis (už Naujosios Vilnios el. traukiniams yra Elektrodepo stotelė).
Yra Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero bažnyčia, Vilniaus Švč. M. Marijos, Taikos Karalienės bažnyčia, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė, Naujosios Vilnios poliklinika, Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, kelios bibliotekos, paštas, knygynas „Vaga“, stadionas, kultūros namai, kūrybos centras, Gerovės parkas, Valstybinė teismo medicinos tarnyba.
== Etimologija ==
1860–1862 m. nutiesus geležinkelį, prie Vilnios upės įkurta geležinkelio stotis buvo pavadinta rus. Новая Вилейка. Toks pavadinimas labiau siejosi su Vilniaus gubernijos miestu Vileika, kuris buvo už 100 km į rytus nuo šios stoties. Vileika – tai slaviškas maloninę reikšmę turintis vedinys iš Neries slaviško pavadinimo Vilija. Dėl kalbų maišymo apslavėjusių vietos gyventojų taip vadinama ir Vilnios upė. Tad naujoji geležinkelio stotis pavadinta pro šalį tekančios upės slavišku vardu Vileika, tik prie jo pridėtas pažyminys Novaja (Naujoji). 1904 m. buvo pavadinta kaip Novovileiskas (rus. Нововилейск), vėliau lietuviškai vadinta Nauja Vilnia, XX a. 2-ojoje pusėje nusistovėjo įvardžiuotinė forma Naujoji Vilnia.
== Istorija ==
Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Pirmąjį fabrikėlį, gaminusį popierių čia apie 1630 m. pastatė Balceris Reinertas (tuo metu gyvenvietė dar vadinta Rokantiškėmis) ir vėliau atidavė jį kraičio savo dukrai Daratai, tekėjusiai už Tochtermano.
Tapo miesteliu XIX a. 2-ojoje pusėje, 1860 m. nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir įsteigus geležinkelio stotį, miestelyje apsigyvenus geležinkelininkams. XIX a. pabaigoje buvo įkurti medžio apdirbimo, odų, mielių, dalgių, peilių ir pasagvinių fabrikai. 1903 m. pirmąkart gavo miesto teises (minima kaip rus. Ново-Вилейск). 1911 m. pastatyta neogotikinio stiliaus šv. Kazimiero bažnyčia. 1920 m., Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, dauguma fabrikų buvo uždaryti. 1933 m. prie miesto prijungti 5 kaimai (Jabłonówka, Wierzby Polskie, Poręby Górańskie, Żwirble Dolne, Żwirble Górne) iš Mickūnų valsčiaus. Naujoji Vilnia Lietuvai grąžinta 1939 m. kartu su Vilniumi. 1939 m. Lietuvą užėmus TSRS, buvo įkurta karinė bazė.
1940–1941 m. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin buvo vežami pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonės. Čia buvo paskutinė stotelė Lietuvoje. Šiems įvykiams atminti pastatytas paguldytas kryžius ir garvežys su vagonais. 1942 m. Vilniaus geto žydai partizanai susprogdino geležinkelį prie Naujosios Vilnios.
1941–1942 m. per Vokietijos okupaciją miestelyje buvo TSRS karo belaisvių stovykla (~5000 jų žuvo). Stovyklos aukos buvo laidojamos Naujosios Vilnios karo belaisvių kapinėse. 1944 m. liepą per TSRS ir Vokietijos kariuomenių kovas Naujoji Vilnia sudegė, atstatyta po karo. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Nors 1947 m. lapkričio 12 d. Naujoji Vilnia buvo prijungta prie Vilniaus, bet 1950 m. vėl gavo atskiro miesto teises (rajoninio pavaldumo). 1952 m. gruodžio 22 d. miestas (kaip Nauja Vilnia) gavo srities pavaldumo teises. 1957 m. gruodžio 16 d. galutinai prijungta prie Vilniaus miesto.
Iki 1990 m. veikė „Neries“ žemės ūkio mašinų, „Žalgirio“ metalo staklių, „Spalio“, „Spalio 40-mečio“, „Statybos apdailos mašinų“ gamyklos, vyno darykla. XX a. 8–9 dešimtmetyje pastatyta daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalų. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, didelės Naujosios Vilnios įmonės bankrutavo, išaugo nedarbas.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie miesto dalį - lietuviškoje Vikipedijoje.