Lietuvos panoramos » Vilniaus miesto savivaldybė » Panorama nuo Gedimino kalno bokšto (2014) (Donatas) (Parsisiųsti)

Apie vietovę

Vilnius – Lietuvos sostinė. Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės centras, yra 20 seniūnijų. Arkivyskupijos centras, nuo 1579 m. – universitetinis miestas. Sostinėje veikia aukščiausios valdžios institucijos – Lietuvos Respublikos prezidentūra, Lietuvos Seimas, Lietuvos Vyriausybė, ministerijos, Lietuvos Aukščiausiasis ir Konstitucinis teismai, užsienio valstybių ambasados ir atstovybės, diplomatinės misijos, tarptautinių organizacijų atstovybės.
1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO organizacijos Pasaulio paveldo sąrašą.
== Etimologija ==
Vilnius yra vandenvardinis vietovardis – jam vardą davusi Vilnios upė, tekanti pro miestą. Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Formos perėjimą nuo moteriškos į vyrišką galėjo lemti ir lenkų kalbos galūnė -o (iš Wilno), kuri dažniausiai verčiama vyriška, o ne moteriška gimine. Taip pat gali būti, kad pats žodis miestas, būdamas vyriškos giminės, tarsi nusako poreikį jį vadinti vyriška gimine, kad nebūtų nesusipratimų vienodai vadinant ir upę, ir miestą. Vardo Vilnius vyriška forma minima jau M. Daukšos 1595 m. išleistame katekizme. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.
== Geografija ==
Yra pietrytinėje Lietuvoje, Vilnios ir Neries santakoje, ~20 km į pietus nuo geografinio Europos centro, 312 km nuo Baltijos jūros.
Pastatai sudaro 20,2 % miesto teritorijos. Miškai sudaro 43,9 % miesto, vandenys 2,1 %.
=== Paviršius ===
Įsikūręs Baltijos aukštumų kalvyno juostoje, giliai išraižytoje vingiuoto Neries slėnio. Pietryčiuose paviršius kyla į kalvotą ir slėniuotą Medininkų aukštumą, šiaurėje – į ežeringą Aukštaičių aikštumą, kurios pietinis pakraštys – Riešės aukštuma – kyla ties šiaurės vakariniais miesto pakraščiais (pradedant Šeškine, Viršuliškėmis, Baltupiais, Santariškėmis). Šiaurės rytinė miesto dalis plyti Neries-Žeimenos žemumoje. Centrinė miesto dalis yra plačiame (~5 km) Neries senslėnyje, kuris link upės leidžiasi 8 terasomis. Gilų slėnį taip pat sudaro ir Neries intakas Vilnia. Aukštumos į senslėnį leidžiasi daugiausia stačiais, raguvų išraižytais, šaltiniuotais šlaitais. Vietomis aukštumos priartėja prie pat upių ir taip dėl erozijos atsiveria skardžiai (pvz., Pūčkorių atodanga, Plikakalnio atodanga, Naujanerių atodanga).
Žemiausia miesto vieta (97 m) yra Neries pakrantėse, o aukščiausiai paviršius iškyla (234 m) Pavilnyje (Rokantiškių kalva).
Šeškinėje yra ledynmetinio akumuliacinio reljefo reliktas, Šeškinės ozas. Kiti raiškesni ledyniniai kraštovaizdžiai – Panerių kalvynas, Gariūnų sufozinis cirkas, Rasų-Ribiškių kalvynas.
=== Hidrologija ===
Miestas patenka į Neries baseiną. Upė kerta miestą skersai. Iš rytų į Nerį labai vinguriuodama teka Vilnia su keletu trumpų intakų (Kaukysa, Murle), o pietinį miesto pakraštį juosia kitas Neries intakas – Vokė. Šiauriniais pakraščiais teka Neries intakas Riešė, be to, į Nerį miesto teritorijoje įteka dar keletas smulkių upelių – Antavilis, Veržuva, Upelė (su Dvarčione), Verkė, Turniškė, Cedronas, Sudervėlė).
Neryje yra susiformavusių bevardžių upinių salų ties Gariūnais, Vingio parku, Turniškėmis, tačiau tik viena ties Žvėrynu oficialiai vadinama Bebrų sala.
Yra keletas ežerų: ežeringiausia yra šiaurės rytinė dalis, kur Antavilių miškuose telkšo Balžio, Antavilio, Juodžio, Tapelių, Skarbelio ežerai bei šiaurėje, šalia Verkių Riešės esantis Žaliųjų ežerų ežerynas (Balsys, Gulbinas, Mažasis Gulbinų ežeras, Raistelis ir kt.). Vakariniame pakraštyje, prie Pilaitės, telkšo Gelūžės, Salotės, Baltiešos ežerai. Keli smulkesni ežerėliai (Kairėnų ežeras, Naujųjų Verkių ežeras) bei tvenkiniai (Cedrono tvenkinys, Jeruzalės tvenkinys, Rokantiškių tvenkinys) telkšo kitur mieste.
Šiaurės rytiniame Vilniaus pakraštyje plyti Šeškučių pelkė.
=== Gamta ===
Pagrindinis želdynų masyvas Vilniuje – visą šiaurės rytinę miesto pusę užimantis Lavoriškių-Nemenčinės miškų pakraštys (Antavilių, Valakampių ir kt. miškai), kur vyrauja šilai. Šiaurėje, aplink Žaliuosius ežerus, auga Verkių miškas, o rytuose-pietryčiuose auga moreninių kalvynų viršūnes dengiantys miškai (Antakalnio, Belmonto, Pavilnių, Liepkalnio), kur vyrauja daugiausia pušynai ir eglynai. Per pietinę Vilniaus pusę driekiasi Panerių miškas, kuriame auga vienos aukščiausių Lietuvos eglių, o už Pilaitės ir Lazdynų prasideda Girulių miškas. Centrinėje miesto dalyje yra mažesnių miškų ir parkų: Vingio parkas, Kalvarijų parkas, Bernardinų sodas, Kalnų parkas, Misionierių sodai, Sapiegų rūmų parkas ir kt.
Yra senų, saugomų medžių (Sapiegų parko liepa, Žvėryno liepa, Vingio parko liepų alėja, Kaštonų ratas Pilių parke, Aštuonių klevų ratas Vileišių sodyboje ir kt.), retų augalų rūšių augaviečių (Baltupių augavietė, kardalapio garbenio augavietė. Vaizdingiausios vietos saugomos Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, įsteigta daug draustinių.
=== Klimatas ===
Klimatas yra pereinamasis, šiltos vasaros ir šaltos žiemos. Vidutinė metinė temperatūra yra +6,6 °C. Šalčiausia sausį (vidutinė temperatūra −4 °C), o šilčiausia liepą (vidutinė temperatūra 17 °C). Vidutinis kritulių kiekis – 688 mm.
Pasitaiko šiltų vasarų (>30 °C). Galimos savaites besitęsiančios sausros.
Būna šaltų žiemų (naktimis −30 °C), užšąla upės.
Sniego danga Vilniuje, kaip ir visoje Rytų Lietuvoje, būna storesnė, negu kitur Lietuvoje.
Oro temperatūra matuojama nuo 1770 m. (duomenys išlikę nuo 1777 m.), krituliai nuo 1887 m.
== Istorija ==
Pavadinimas kilęs nuo mieste tekančios Vilnios upės. Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Vardo Vilnius formos yra užrašytos XVI amžiaus lietuviškuose raštuose. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.
Kada įkurta Vilniaus gyvenvietė, neaišku. Apie miesto įkūrimą sukurta Geležinio Vilko legenda. Vėlyvojo bronzos amžiaus (XIII a. iki m. e.), ankstyvojo geležies amžiaus, bei romėniškojo laikotarpio pradžioje (III a.), kaip visoje Lietuvoje į rytus nuo Šventosios upės ir vakarų Baltarusijoje vyravo brūkšniuotosios keramikos archeologinė kultūra. Jos palikuonys, baltų genčių gentis – aukštaičiai. Pats Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške Vokietijos miestams. 1387 m. kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje suteikė Vilniui Magdeburgo teises, kurios vėliau tapo pavyzdžiu daugeliui kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru. Vilnius taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru. 1610 m. Vilnių nusiaubė gaisras, labai nukentėjo Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka ir archyvas.
„Tvano“ metu 1655 m. į Vilnių įžengė Rusijos caras ir miestą pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų išžudyta. Nors rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu (1702 ir 1707 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1748 m., 1749 m.
Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir visa Lietuva, Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. Carmečiu Vilnius buvo generalgubernijos sostinė, Šiaurės-Vakarų krašto centras.
1915–1918 m. Vilnių buvo užėmę vokiečiai. 1920 m. miestą okupavo ir netrukus aneksavo Lenkija, Lietuvos sostinė perkelta į Kauną. 1919–1939 m. Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. 1931 m. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis – Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai.
1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Raudonoji armija užėmė Vilnių. 1939 m. Vilnius buvo perduotas Lietuvos Respublikai. 1940 m. vasarą kartu su visa Lietuva Vilnius buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos. 1941 m. vasarą vokiečių kariuomenei užėmus Lietuvą, didžioji dauguma žydų gyventojų tapo nacionalsocialistų vykdytos žydų naikinimo politikos aukomis. Daugelis jų buvo suvaryti į getą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Per karą sugriauta apie 40 % namų.
1944 m. Vilnių užėmė sovietai, jis tapo Lietuvos SSR sostine, atstatytas po karo nuniokojimų. Prasidėjo daugiabučių namų, naujų Vilniaus rajonų statyba. Lietuvą rusinant į statomas Vilniuje gamyklas perkelti kitataučiai darbininkai, Vilniaus teritorijoje Šiaurės miestelyje dislokuota sovietų armijos divizija. Nuo 1963 m. regiono geležinkeliai tapo pavaldūs Pabaltijo geležinkelio Rygos valdybos Vilniaus apygardai.
Pokariu Vilniuje sparčiai vystėsi ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“, baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“, plastiko, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. Pastatyta Vilniaus termofikacinė elektrinė.
1987–1991 m. Vilniuje vyko masiniai mitingai, nukreipti prieš sovietinį režimą. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva pasiskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų sąjungos. 1991 m. sausio 9 d. sovietai atsiuntė į Vilnių karių, kurie sausio 13-ąją užėmė Televizijos bokštą, nužudė 14 žmonių.
1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. 2009 m. Vilnius tapo Europos kultūros sostine.
== Savivaldybė ==
Miesto savivaldybė priklauso Vilniaus apskričiai. Vienintelė miesto savivaldybė Lietuvoje, apimanti ne vieną miestą (kaip kitų miestų savivaldybės), bet du miestus (Vilnių ir Grigiškes) bei tris kaimus (Grigiškių seniūnijoje). Savivaldybės teritorijoje telkšo 18 ežerų.
Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Vilniaus savivaldybės administracija.
== Ekonomika ==
Baltijos šalių finansinis centras. Mieste daug stambių Lietuvos įmonių ir visi Lietuvos bankai. Jis pasižymi sparčiausiais augimo tempais, aukščiausiu BVP vienam gyventojui. Taip yra dėl sostinės statuso, valdžios institucijų išsidėstymo, užsienio investicijų.
2020 m. pradžioje mieste veikė ~37 tūkst. įmonės, kuriose dirbo ~358 tūkst. žmonių.[reikalingas šaltinis]
2019 m. Vilniaus savivaldybės biudžetas sudarė ~660 mln. eurų.[reikalingas šaltinis]
2019 m. mieste pastatyti 4792 gyvenamieji namai. Iš jų 1998 1–2 butų gyvenamieji namai ir 2794 trijų arba daugiau butų gyvenamieji namai. Atlikti statybos darbai, to meto kainomis vertinami, 915 mln. EUR.[reikalingas šaltinis]
2018 m. Vilniaus apskrityje vienam gyventojui teko 23 400 EUR BVP. Tai daugiau nei du kartus viršijo Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos apskričių rodiklius. Palyginti su 2017 m., sukurto BVP dalis padidėjo 1,1 %.
Sostinės regione buvo sukurta 18,9 mlrd. eurų (41,8%) Lietuvos BVP. BVP vienam gyventojui 1,8 karto viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono lygį.
2018 m. tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui, laikotarpio pabaigoje buvo 20 586 EUR ir iš viso sudarė 11,4 mlrd. EUR.
Pagaminama 16% Lietuvos gaminių. Veikia 2 šiluminės jėgainės, kiti svarbūs objektai.
Vilniaus turizmo sektorius sparčiai auga ir ženkliai papildo miesto biudžetą.
¹ — Apgyvendinimo įstaigos – viešbučiai ir panašios laikinos buveinės; poilsiautojų ir kitas trumpalaikis apgyvendinimas; poilsinės transporto priemonės, priekabų aikštelės ir stovyklavietės.
== Susisiekimas ==
=== Tiltai ===
Yra 13 tiltų per Nerį (3 pėsčiųjų), >20 tiltų per mažesnes upes – Vilnią, Veržuvą, Baltupį ir kitas.
=== Keliai ===
Išeina 2 automagistralės: A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir A2 Vilnius–Panevėžys .
Ir 5 magistraliniai keliai: A3 Vilnius–Minskas (į Medininkus), A4 Vilnius–Varėna–Gardinas (į Druskininkus), A14 Vilnius–Utena , A15 Vilnius–Lyda (į Šalčininkus) ir A16 Vilnius–Prienai–Marijampolė .
=== Viešasis transportas ===
Viešąją transportą valdo įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ ir „Transrevis“. Kursuoja 20 troleibusų maršrutų, 6 greitieji maršrutai ir 72 autobusų maršrutai. Didžiausias numeris yra 116. Pirmoji linija nutiesta 1955 m., pirmieji troleibusai mieste ėmė kursuoti 1956 m. Yra Vilniaus funikulierius.
2012 m. pradžioje į gatves išriedėjo Lietuvoje surinkti troleibusai „Amber Vilnis 12 AC“.
2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo viešojo transporto pokyčiai. Atsirado 5 greitieji autobusų maršrutai, atsirado privežamieji maršrutai, juose įrengtos papildomos stotelės. Nebeliko dalies maršrutų, pasikeitė maršrutų trasos ir grafikai, maršrutų numeracija.
2024 m. rugpjūčio 22 d. prasidėjo Vilniaus troleibusų atnaujinimo projektas – į sostinės gatves išvažiavo pirmieji 20 naujų „Škoda 32 Tr“ troleibusų. Iki 2025 m. kovo mėnesio Vilniuje iš viso bus naudojamas 91 naujas tokio tipo troleibusas.
Yra Vilniaus geležinkelio stotis, Vilniaus tarptautinis oro uostas, Vilniaus autobusų stotis.
Veikia privatūs autobusų vežėjai („Eurolines“, „Ollex“).
=== Bevielis internetas ===
Veikia dešimtys nemokamo Wi-Fi zonų:
Vokiečių gatvė ir „Čili kaimo“ lauko restoranas
Rotušės aikštė
Konstantino Sirvydo skveras
Stanislovo Moniuškos skveras (prie šv. Kotrynos bažnyčios)
Mokytojų namų kiemelis
Baltojo tilto poilsio zona
Katedros aikštė
Odminių skveras (priešais Katedros aikštę)
Vinco Kudirkos aikštė
Vilniaus gatvė
Europos aikštė

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie vietovę - lietuviškoje Vikipedijoje.