Baidotai – kaimas pietiniame Skuodo rajono savivaldybės pakraštyje, 5 km į pietvakarius nuo Notėnų ir 6 km į šiaurės rytus nuo Salantų, dešiniajame Salanto krante.
== Etimologija ==
Pavadinimas kilo iš asmenvardžio Baidotas daugiskaitos formos. Vietovardis rašytiniuose šaltiniuose rašomas lenk. Badataycie, Boydaty, Baydaty, Bojdaty, rus. Байдаты, Бойдаты. Vietos gyventojai tarmiškai kaimą vadina žem. Baiduotā.
== Geografija ==
Kaimas įsikūręs Vakarų Žemaičių plynaukštėje. Ribojasi su Panotėniais, Notėnais, Kulaliais, Šniukščiais, Dvarčininkais, Laiviais ir Tuzais. Vakarinė-šiaurės vakarinė dalis apima išnykusių Dvarčininkų žemes.
Pietvakariniu kaimo pakraščiu teka Salantas, o centrine dalimi vingiuoja Notė. Pietinę dalį kerta Alksnė, kurią užtvenkus įrengtas Baidotų tvenkinys. Upių pakrantės apaugę medžiais ir krūmais. Pietinėje dalyje vidury laukų auga nedidelis miškelis, o šiauriniame pakraštyje ošia Juodupio, Velėnių ir Lindinės miškai.
Pietine dalimi praeina rajoninis kelias Seda–Barstyčiai–Salantai (2704), kaime vadinamas Salantų gatve. Nuo jo atsišakoja išilgai kaimo į Kulalius einantis žvyrkelis, pavadintas Šilo gatve, nuo kurios centre į vakarus link Dvarčininkų veda Paupio gatvė. Centrinę gyvenvietės dalį sudaro palei pagrindinę gatvę kompaktiškai sovietmečiu suprojektuotų 10 tipinių sodybų. Kitos 7 sodybos vienkiemiais išsimėčiusios kaimo pakraščiuose.
Salanto pakrantės, Notės žemupio baseinas su į vakarus ir šiaurės vakarus esančiomis išnykusių Dvarčininkų žemėmis patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.
== Istorija ==
Kaimas susiformavo XVI a. Pirmąkart paminėtas 1568 m. rugpjūčio 7 d. karališkojo matininko Jokūbo Laškovskio sudarytame dlk Žygimanto Augusto Telšių dvaro Salantų valdos žemėlapyje. Vykdant Valakų reformą, kaimui priskirtas apie 625 ha dydžio stačiakampio plano žemės sklypas, besiribojantis su Kulaliais, Notėnais, Laiviais ir Nerėpais. Pietrytinis kampas siekė Tuzų, o pietvakarinis – Erlėnų žemes.
Kaimas priklausė Salantų, nuo XVIII a. – Gintališkės dvarui. Dvasiniu kaimiečių gyvenimu rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų parapijos dvasininkai.
1750 m. buvo 14 katalikų kiemų. Kaimas turėjo savo kapines, kuriose stovėjo koplyčia, prižiūrima Salantų dvaro savininkų. XVIII a. pab. kapines uždarius, koplyčia nugriauta, o jos rąstai išvežti Gintališkės magazino statybai.
1821 m. buvo 12, 1843 m. – 13 katalikų kiemų, 1846 m. – 10 dūmų. Vakarinėje kaimo dalyje abipus Notės plytėjusių ganyklų plėšininėje žemėje XVIII a. susiformavo Dvarčininkų užusienis, XIX a. tapęs savarankišku kaimu.
1845 m. surašytos 33 katalikų šeimos: 100 vyrų ir 111 moterų. Daugelyje sodybų gyveno po 2–3 šeimynas. Gausiausios buvo Galitono Panulio (12 žmonių), Jokimo Janutausko (10 žmonių), Vinco Janučio, Bernardo Matulio, Barboros Nezabitauskienės, Prano Žvinklio, Pilypo Gedrimo (po 9 žmones), Kazimiero Dauginčio (8 žmonės), Antano Petriko, Ignoto Agrostausko, Motiejaus Želvio, Antano Lekstučio, Antano Burbos (po 7 žmonių) šeimynos. Be jų, kaime gyveno našlės Kotrynos (pavardė nenurodyta), Juozapo Andrejausko, Antano Arbono, Antano Balčio, Kazimiero Barausko, Prano Butkaus, Juozapo Gedrimo, Mikalojaus Gedrimo, Jurgio Janučio, Kazimiero Kaspero, Klemenso Moko, Jono Piekaus, Jurgio Puškoriaus, Juozapo Razgaičio, Antano Strakšio, Prano Šakinio, Baltramiejaus Vainoro, Kazimiero Vombučio, Juozapo Želmio ir Galipano Žulio šeimos.
Pradėjus baudžiavos panaikinimo reformą, kaime 1866 m. buvo 12 kiemų. Per reformą suformuoti 302 dirbamos žemės sklypai, kuriuos 1870 m. valdė 89 valstiečiai, mokėję Gintališkės dvarininkui Juozapui Leduchovskiui išperkamuosius žemės mokesčius. Ganyklos, pievos ir miškas liko bendro naudojimo žemės ūkio naudmenomis. 1895 m. Baidotuose buvo 15, o 1915 m. – 16 kiemų.
1915 m. kaime apsistojo kaizerinės Vokietijos kavalerijos eskadronas, konfiskavęs valstiečių maisto ir grūdų atsargas, vertingesnius daiktus. Karinė valdžia ūkininką Kazimierą Nezabitauskį paskyrė Sedos apskrities Mosėdžio valsčiaus viršaičiu, bet jis netrukus pareigų atsisakė ir liko kaimo seniūnu.
1923 m. kaime buvo 29 ūkiai. Tarpukariu atidaryta Baidotų pradžios mokykla. Vykdant Lietuvos žemės reformą, 1924–1930 m. likviduotos bendrosios žemės ūkio naudmenos (ganyklos, pievos, miškai), o visa kaimo žemė 1934 m. išskirstyta į vienkieminius ūkius.
Stambiausi ūkininkai, valdę per 30 ha žemės, buvo Jonas Skridaila, Zigmantas Leknius, Stanislovas Astrauskis, Kazimieras Ivinskis, Kazimieras Dvarijonas, Valerijonas ir Grasilda Bučmiai. Tiesa, K. Dvarijonas kaime disponavo mažiau nei pusės hektaro sklypu, o didesnioji valdos dalis buvusi Dvarčininkuose. V. ir G. Bučmiai Baidotuose turėjo 23,03 ha, o kartu su Žvainiuose ir Klecininkuose įsigytais sklypais valdė 36,51 ha žemės. Dalį žemės Baidotuose – 5,02 ha dydžio sklypą, šeima 1939 m. pardavė Justinai Kučinskienei.
1940 m. sovietų valdžia iš ūkininkų nusavino 37,57 ha dirbamos žemės: iš J. Skridailos – 15,52 ha, Z. Lekniaus – 11,65 ha, S. Astrauskio – 6,61 ha, K. Ivinskio – 2,09 ha, V. Bučmio – 1,24 ha, K. Dvarijono – 0,46 ha. Nusavintą žemę Salantų valsčiaus žemės ūkio komisija išdalino vietiniams mažažemiams Jonui Beniušiui, Kaziui Bertalui, Vincui Kučinskui, Povilui Pajauskui, Galikonui Panumiui, Pranui Šideikiui, Juozui Šiudeikiui, Stasiui Turauskiui, Monikai Žabinskaitei, Liudvikui Žabinskiui bei Kostui Alšauskiui iš Laivių ir Juozui Reveikiui iš Dvarčininkų. 1944 m. kaime buvo 35 ūkiai.
1948 m. prasidėjus masinei Lietuvos žemės ūkio kolektyvizacijai, kaimo žemėje buvo įkurtas kolūkis. Plečiant ariamos žemės laukus, kolūkiečiai iš vienkiemių XX a. 7–8 deš. buvo perkelti į kaimo centrinėje dalyje suprojektuotą kolūkinę gyvenvietę. Išliko tik už dirbamų laukų atsidūrusios vienkieminės sodybos. Prie Baidotų buvo prijungta 1999 m. sausio 1 d. iš Skuodo rajono savivaldybės gyvenviečių (vietovių) sąrašo išbraukto Dvarčininkų kaimo teritorija (per 140 ha).
Šiuo metu Baidotams priklauso apie 550 ha žemės, kurioje 2015 m. stovėjo 17 sodybų.. 2019 m. sausio 8 d. įkurta apylinkės gyventojus vienijanti Baidotų kaimo bendruomenė (pirmininkas Adas Sendrauskas).
== Kultūros paveldas ==
Baidotų senosios kapinės (XVI a.–XVIII a. pab., regioninio reikšmingumo lygmens saugotinas objektas, turintis memorialinį vertingųjų savybių pobūdį).
Koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra (XX a. vid., vietinio reikšmingumo lygmens saugotinas objektas, turintis etnokultūrinį, dailės ir sakralinį vertingųjų savybių pobūdį).
Skulptūrinis stogastulpis su Rūpintojėlio horeljefu (XX a. pab. – XXI a. pr., vietinio reikšmingumo lygmens saugotinas objektas, turintis dailės ir memorialinį vertingųjų savybių pobūdį).
== Mikrotoponiminiai vietovardžiai ==
Apluokas – beržais ir uosiais apaugęs apie 3 ha smėlingos žemės plotas 150 m į šiaurės vakarus nuo Salantų–Notėnų kelio.
Bliūdai – apie 2 ha dydžio ariamos žemės sklypas prie Notės, apjuostas upelio iš trijų pusių.
Garo kalnas – apie 20 ha dydžio ariama molinga pakiluma, aukščiausia kaimo vieta, esanti kairėje kelio į Notėnus pusėje. Joje gyvenusios 3 ūkininkų šeimos vadintos garokalniškiais.
Juodupaliai – 20 ha ploto smėlinga ariama pieva šiaurinėje kaimo dalyje.
Leiknaliai – apie 15 ha dydžio ariamas laukas šiaurinėje kaimo dalyje.
Pakapis – 1,5 ha ploto medžiais apaugęs smėlingos žemės plotas Vargonupio pakrantėje. Pasakojama, kad seniau šioje vietoje veikusios kaimo kapinės, kuriose stovėjusi bažnytėlė (koplyčia). Kapines panaikinus, koplyčia buvusi nugriauta, jos rąstai panaudoti Gintališkės valsčiaus magazino, o šį nugriovus – Dovainių pradinės mokyklos statybai.
Plikis – 16 ha dydžio ariamos žemės plotas šiaurės vakarinėje kaimo dalyje. Seniau ši vietovė nebuvusi ariama, o apaugusi kadagiais ir kitais menkaverčiais krūmais, todėl ir pavadinta Plikiu.
Vargonupis – kaimo šiaurės rytuose ištekantis ir lankose į Salantą įtekantis upelis, kuris vasaromis išdžiūdavo, o imdavo tekėti tik gerai palijus.
Žlioka – pievų apsupta neišdžiūstanti apie 1 ha dydžio bala kairėje kelio į Notėnus pusėje.
Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie kaimą - lietuviškoje Vikipedijoje.
Populiariausi turai
Rimšė (2012, Ignalinos rajono savivaldybė)
Anykščiai (2012, Anykščių rajono savivaldybė)
Molėtai (2012, Molėtų rajono savivaldybė)
Panara (2012, Varėnos rajono savivaldybė)
Pabradė (2012, Švenčionių rajono savivaldybė)
Senamiestis (2012, Vilniaus miesto savivaldybė)
Visaginas (2012, Visagino savivaldybė)
Lavoriškės (2012, Vilniaus rajono savivaldybė)
Vydeniai (2012, Varėnos rajono savivaldybė)
Nemenčinė (2012, Vilniaus rajono savivaldybė)
Atsitiktiniai turai
Klaibūnai (2017, Anykščių rajono savivaldybė)
Smilgiai (2019, Biržų rajono savivaldybė)
Palemonas (2013, Kauno miesto savivaldybė)
Bliūdžiai (2019, Biržų rajono savivaldybė)
Vaišutkiemis (2019, Šalčininkų rajono savivaldybė)
Barkūnai (2024, Jurbarko rajono savivaldybė)
Laučiai (2012, Šilutės rajono savivaldybė)
Smilgiai (2019, Panevėžio rajono savivaldybė)
Pagrybis (2023, Šilalės rajono savivaldybė)
Palanga (2021, Palangos miesto savivaldybė)
Atsitiktinės panoramos
Medininkai nuo pilies bokšto
Panorama nuo Škėvonių atodangos
Smalvos nuo vandens bokšto
Raguva nuo vandens bokšto
Toliejų apylinkės nuo vandens bokšto
Jūžintai nuo sandėlių stogo
Duokiškis nuo vandens bokšto
Vaitkūnų apylinkės nuo vandens bokšto
Kavoliai nuo vandens bokšto
Šutonių apylinkės nuo vandens bokšto žiemą
Atsitiktiniai kelių turai
212 (Radviliškis-Pakruojis)
2106 (Kelmė-Noreišiai-Bubiai)
4313 (Jauniūnėliai-Musninkai)
3417 (Baisogala-Januškoniai-Šeduva)
4214 (Šeriai-Kantariškiai-Šilininkai)
132 (Alytus-Seirijai-Lazdijai)
3635 (Keležeriai-Aleksandravėlė)
2404 (Kupiškis-Virbališkiai-Pandėlys)
4805 (Siesartis-Žemaitkiemis-Kibildžiai)
4716 (Dzenkūniškės-Beižonys-Klėriškės)