1.     

Lietuvos panoramos » Švenčionių rajono savivaldybė » Adutiškio apylinkės nuo vandens bokšto (2014) (Aurimas) (Parsisiųsti)

Nuotraukos adresas

Vietovės.Lt puslapio adresas

Youtube filmuko nuoroda


Apie vietovę

Adutiškis – miestelis Švenčionių rajono savivaldybėje, 28 km į rytus nuo Švenčionių, prie kelio Švenčionys–Pastovys, prie pat Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija. Parapijos ir Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Ąžuolo ir Naujasalio). Stovi Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (pastatyta 1913 m.), senelių namai. Adutiškio geležinkelio stotis buvo Lietuvoje ir Baltarusijoje, dabar veikia tik Baltarusijoje (yra stotelė Гадуцішкі, kurioje kasdien sustoja 4 keleiviniai traukiniai).
== Etimologija ==
Miestelio vardas yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo vardo Aduta (ar Adutis).
== Geografija ==
Miestelis išsidėstęs ant kalvų prie Kamojos upės vingių, šlaitai raguvoti. Netoli miestelio – pats šiaurryčiausias, kartu ir atkampiausias rajono pakraštys – Antanų giria, kuri nusidriekia toli į Baltarusiją ir susijungia su Polocko lygumos giriomis, siekiančiomis Dauguvą. Adutiškis ribojasi su Baltarusijos Krukių kaimeliu. Šioje vietoje unikali Lietuvos–Baltarusijos siena eina geležinkeliu Lentupis–Pastovys.
== Istorija ==
Adutiškio dvaras minimas nuo XIV a. Nuo 1526 m. dvarą valdė Jonušas Radvila, vėliau buvo Kiškų dvaro centras. 1526 m. suteikta privilegija rengti turgus ir laikyti smuklę. 1608 m. atiteko Vilniaus vyskupijos kapitulai. Pats Adutiškis pirmą kartą paminėtas 1501 m. Lietuvos Metrikoje. 1608 m. pastatyta Adutiškio bažnyčia. 1790 m. įkurta parapinė mokykla ir prieglauda. 1795 m. apylinkes nusiaubė rusų, 1811–1812 m. – prancūzų kariuomenė. Per 1863 m. sukilimą iš Vileitų kaimo į Sibirą buvo ištremtos sukilėlius rėmusios šeimos. XIX a. pabaigoje miestelis buvo Švenčionių apskrityje valsčiaus centras. Čia buvo pašto stotis, vykdavo garsūs turgūs, veikė mokykla, 1885 m. įkurta vaistinė.
1895 m. nuo Pabradės pro Lentupį, į Adutiškį buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, vėliau rekonstruotas į platųjį ir pratęstas iki Polocko. Nuo tada miestelis pradėjo augti, garsėti turgumis. Prekiauta nuo eržilų ir jaučių iki molinių puodų, medaus, spanguolių, naminių rankdarbių, linų. Miestelis išaugo. 1913 m. čia kunigo B. Krištaponio rūpesčiu pastatyta dabartinė mūrinė Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. I pasaulinio karo metai Adutiškio apylinkių gyventojams buvo ypač sunkūs: čia 3 metus buvo vokiečių ir rusų fronto linija. Gyventojai buvo išvaryti, kaimai sudeginti. 1918 m. pasitraukus vokiečiams, įsiveržė bolševikai. 1920 m. apie 3 mėnesius išsilaikė Lietuvos valdžia. Vargonininkas L. Bielinis organizavo savanorius į Lietuvos kariuomenę, steigė lietuviškas mokyklas. Tačiau 1920 m. Vilniaus kraštą užėmė lenkai, kurie stengėsi primesti savo kalbą. Lietuviai tam priešinosi. Aktyviai veikė „Ryto“ švietimo draugija, beveik visuose kaimuose buvo Šv. Kazimiero draugijos narių, savo darbą atliko knygnešiai. Tačiau 1938 m. jau buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos.
1939 m. Adutiškio apylinkes užėmė sovietinė kariuomenė ir jos buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR. Adutiškis tapo rajono centru. 1940 m. rugpjūtį Adutiškis ir jo apylinkės prijungtos prie Lietuvos TSR. Valdžia ėmėsi rusinimo politikos, įsteigė rusų ir baltarusių dešimtmetę mokyklą. 1940 m. iš Adutiškio geležinkelio stoties sovietai trėmė gyventojus į Sibirą, buvo suimti visi Šv. Kazimiero draugijos pirmininkai. 1942–1944 m. pamiškių kaimų žmonės kentėjo nuo sovietinių partizanų plėšikavimo. Adutiškis labai nukentėjo per II pasaulinį karą. 1944 m. miestelis sudegintas, sugriautas centras. 1944 m. vokiečiai traukdamiesi susprogdino malūną, tiltą, linų fabriką. Tais pačiais metais buvo paskelbta mobilizacija į sovietinę kariuomenę, kurios vyrai vengė. Rudenį Antanų miške susibūrė Lietuvos partizanų būrys, vadovaujamas A. Griškėno-Karužio. Jį suėmus, „Tigro“ būriui ėmė vadovauti karininkas Vincas Žaliaduonis-Rokas. Pokariu Sibiro lageriuose kalėjo 23 vyrai iš miestelio, o apylinkėje nuo sovietinių okupantų nukentėjo 172 žmonės. 1949 m. gyventojai buvo priversti jungtis į kolūkius, vykdyta melioracija, sunaikinti vienkiemiai.
1945 m. įsteigta biblioteka, 1956 m. įkurta ambulatorija, kultūros namai, 1955 m. įsteigta vidurinė mokykla, vaikų lopšelis – darželis, muitinė, pasienio užkarda. 1975 m. prie Adutiškio prijungtas gretimas miestelis – Naujasis Adutiškis. Iki 1992 m. veikė linų fabrikas, dab. trikotažo įmonė.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo kilęs konfliktas su Baltarusija dėl Adutiškio geležinkelio stoties. Dabar siena su Baltarusija eina pietiniu miestelio pakraščiu, geležinkelio linija skiria dvi valstybes. 1994 m. spalio 13 d. Lietuvos ir Baltarusijos derybininkai susitarė dėl Adutiškio geležinkelio stoties padalijimo – stotis atiteko Lietuvai, o Baltarusijai atiteko vienas ar du geležinkelio keliai. Lietuvos pusėje 2003 m. geležinkelio bėgiai išardyti, po kelerių metų nugriauti ir nebenaudojami geležinkelio stoties pastatai.
2006 m. patvirtintas Adutiškio herbas.
Iki 2022 m. veikė Adutiškio vidurinė mokykla.
Miestelis I pasaulinio karo metais:

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie vietovę - lietuviškoje Vikipedijoje.

Atsitiktinės panoramos

Sartų ežeras nuo Sartų apžvalgos bokšto

Vaitkūnų apylinkės nuo vandens bokšto

Svirkos nuo vandens bokšto

Panevėžys nuo Parko 45

Naujausios panoramos

Panorama nuo Pagramančio piliakalnio

Avilių apylinkės nuo vandens bokšto žiemą

Dreverna nuo apžvalgos bokšto

Gruožninkų apylinkės nuo bokštelio žiemą


Atsitiktiniai kelių turai

2128 (Noreišiai-Gaugariai-Laikšės)
2319 (Mončiai-Plokščiai-Mažonai)
2016 (Mantviliškis-Ažytėnai-Vosyliškis)
221 (Vievis-Aukštadvaris)
4108 (Upyna-Varsėdžiai-Naujasis Obelynas)
1207 (Anykščiai–Burbiškis–Rubikiai)
5305 (Zarasai-Mukuliai-Vencavai-Antalieptė)
1514 (Jadvygava-Makštava-Karčiai)
4906 (Kirdeikiai-Linkmenys)
4013 (Gruzdžiai-Taurakiai-Meškuičiai)