Lietuvos panoramos » Zarasų rajono savivaldybė » Salakas nuo priešgaisrinio bokšto (2014) (Aurimas) (Parsisiųsti)

Apie vietovę

Salakas – miestelis Zarasų rajono savivaldybėje, šalia kelio 179 Dusetos–Degučiai–Dūkštas . Seniūnijos centras, Salako seniūnaitija. Stovi tašytų akmenų Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (pastatyta 1906–1911 m.), veikia Salako pagrindinė mokykla, Zarasų meno mokyklos skyrius, biblioteka, paštas (LT-32007), bendruomenės centras. Stovi obeliskas su kario ir moters skulptūromis (5,31 m aukščio, pastatytas 1930 m. dominikonų vienuolyno ir bažnyčios vietoje, skulptorius M. Farbmann). Gražutės RP lankytojų centras, kuriame yra ir Salako krašto etnografinė ekspozicija, V. Žilinskienės „Jūrų muziejus“ (nors gyvenvietė nuo jūros nutolusi net 300 km). Pietiniame pakraštyje – totorių kapinės (vienintelės veikiančios musulmonų kapinės Aukštaitijoje), šiaurrytiniame – senosios žydų kapinės. Stovi Lietuvos nepriklausomybės paminklas (1930 m. pastatytas vaistininko Mačiaus lėšomis).
Miestelis garsėja Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidais.
== Etimologija ==
Miestelis yra vandenvardinis vietovardis, pavadintas buvusio Salako ežero (kuris, pastačius Antalieptės vandens jėgainę, įsiliejo į Duseto ežerą) vardu. Šis pavadinimas būtų arba sudurtinis sala + akis, arba nuo latviško žuvies pavadinimo salaks, salaka („stinta“), kuris, savo ruožtu, yra finougriškos kilmės.
Remiantis kita versija, gyvenvietė kadaise buvusi apsupta ežerų, tarsi saloje, todėl jos gyventojai vadinti salokais. Dar vienas versija teigia, kad kadaise miestelis vadintas Sakalu, kadangi vietiniai medžiotojai auginę daug sakalų, o kad žvėrių globėjas Girinis neįmintų medžiotojų užmačių, žmonės sugalvoję vietovę pavadinti iš kito galo. Padavimuose pasakojama, kad kadaise čia buvęs didelis miestas, kurį valdęs kunigaikštis Sakalas.
== Geografija ==
Salaką iš pietvakarių siekia Ažvinčių–Minčios giria (Salako miškas). Yra žvyro telkinys. Į rytus nuo Salako telkšo ežeras Luodis, vakaruose – Gražutės regioninis parkas. Apylinkėse stūkso Kunigokalnis. Gamtos paminklas – Salako pušis, prie kurios Luodžių dvaro grafas įteikė žemės nuosavybės dokumentus keletui jo dvaro valstiečių (pušyje pakabintas kryžius su data). 3 km į vakarus nuo Salako miške stūkso Salako akmuo (arba Kurganų akmuo, Napoleono akmuo) su ženklais.
== Istorija ==
Aptiktas IX–XIII a. Salako pilkapynas. I tūkstantmečio antroje pusėje Salako apylinkėje buvo keletas kaimų.
Salakas pirmąkart minimas 1387 m. Ldk Jogailos rašte, kuriuo dovanojamos žemės Vilniaus vyskupijai. XV–XVI a. priklausė Tauragnų pilies teritorijai.
1496 m. čia pastatyta pirmoji Salako bažnyčia, įkurta parapija. 1552 m. minimas miestelis, vėliau gavęs turgaus ir prekymečių privilegiją. XVII a. 2-ojoje pusėje Salako vaitystę sudarė miestelis, Salako dvaras, 18 kaimų, 20 viensėdijų (289 valakai žemės ir 581 valstietis). Šiaurės karo metu smarkiai degė. 1721 įsteigta atgailos kanauninkų vienuolija (1832 m. Rusijos valdžios uždaryta). 1781 m. minima mokykla, kurioje tesimokė 4 vaikai. Vyskupui priklausanti Salako dalis 1790 m. vadinta miestu (1773 m. jame surašytos 24 šeimos). 1818 m. vyskupų dvaras nacionalizuotas.
XIX a. pradžioje pro Salaką keliavo II prancūzų armijos korpusas, bet Napoleonas čia nesilankė. Tuo metu čia veikė magazinas, iš kurio valstiečiai pristigę duonos ar sėklų galėjo gauti grūdus skolon. Per 1830–1831 m. sukilimą apylinkėse veikė F. Bortkevičiaus, V. Brodovskio, S. Radziševskio ir D. A. Chlapovskio sukilėlių būriai. 1833 m. Salake surašyti 78 namai ir 18 smuklių, 1847 m. – 64 žydų šeimos, 1883 m. veikė 2 žydų maldos namai (1890 m. – 3, 1892 m. – 4). 1863 m. atidaryta odų dirbtuvė, 1865 m. – valstybinė liaudies mokykla (1906 m. įvestos lietuvių kalbos pamokos). 1886 m. buvo 25 parduotuvės, 4 aludės. 1883, 1886, 1893 arba 1894, 1905, 1907 ir 1908 m. Salaką siaubė gaisrai. XIX a. Salakas – Zarasų apskrities miestelis, valsčiaus centras.
1906–1911 m. pastatyta tašytų akmenų Salako bažnyčia. 1910 m. įsteigtas Blaivybės draugijos skyrius.
XX a. tarpukariu už kelių kilometrų į rytus nuo Salako ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija, 1919–1920 m. dėl Salako vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos. Miestelis buvo Salako valsčiaus centras. Garsėjo važių gamyba, 1926 m. pastatyta garinė pieninė. XX a. 4 dešimtmetyje veikė 44 parduotuvės, elektrinė, nemažai amatininkų dirbtuvių. 1925 m. įsteigtas Lietuvos ūkininkų, 1926 m. – Katalikų mokytojų sąjungos skyriai, aktyviai veikė šauliai.
Po II pasaulinio karo Salake neliko žydų, kurie buvo sušaudyti Krakynės miške ir kitose vietovėse. Pokaryje Salako apylinkėse veikė Vytauto apygardos Lokio rinktinės Lietuvos partizanai. Sovietmečiu buvo „Aukštaičių krašto“ kolūkio centrinė gyvenvietė.
2004 m. patvirtintas Salako herbas, 2005 m. balandžio 4 d. suteiktas miestelio statusas, kuris buvo panaikintas po 1970 m.
== Architektūra ==
Salako miestelio planas spindulinis. Stovi monumentali skulptūrinių formų neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (panaši į Šiaurės Europos vidurinių amžių pastatus; architektas I. Morgulcas) ir šventoriaus tvora (1911 m.). Viduje – kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, skulptūra Šv. Petras (abu XIX a.), eksterjere – kryžius su ornamentuotu dekoru (1876 m.), bažnyčios šventoriuje – stogastulpis su skulptūromis (1832 m.), koplytėlė su Jėzaus Kristaus skulptūra (XIX a. pabaiga). Ivanauskienės sodyboje, prie kelio į Degučius stovi dviaukštė Salako Šv. Jono Nepomuko koplyčia (nuo 1930 m., statė Petras Ivanauskas katalikų tiltų, žvejų ir skenduolių globėjui). Į šiaurę nuo Salako, Tiltiškėse, yra energetikos muziejus.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie vietovę - lietuviškoje Vikipedijoje.