Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Ukmergės rajono savivaldybė » Veprių seniūnija » Vepriai (2017)      

Apie miestelį

Vepriai – miestelis Ukmergės rajono savivaldybės pietvakariuose, netoli kelio Ukmergė–Jonava. Seniūnijos centras, Veprių seniūnaitija. Stovi Kalvarijomis garsėjanti Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia (pastatyta 1910 m.), veikia Veprių pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-20036), išlikęs dvaras ir parkas, saugomas Veprių ąžuolas, stovi koplytstulpis Baro konfederacijai atminti (XVIII a. pab.). Miestelį iš pietvakarių supa Veprių ežeras, toliau teka Šventoji, per kurią nutiestas Veprių tiltas.
== Etimologija ==
Veprių pavadinimas kildinamas iš baltiško žodžio veprys, reiškiančio šerną. Šis žodis buvo gyvas ne tik lietuvių, bet ir latvių bei prūsų kalbose, tačiau dabar išlikęs tik pavieniuose latvių kalbos žodžiuose. Gerokai daugiau panašių žodių išlikę slavų kalbose. Veikiausiai gyvenvietės ir pilies pavadinimas kilo nuo greta esančio ežero vardo, kurio pirmykštė lytis galėjo būti Veprys (taigi, vandenvardinis vietovardis). Pasak žmonių pasakojimų, miesteliui pavadinimą galėjęs suteikti ir į kiaulę panašus akmuo, riogsojęs prie Riešės upelio.
== Geografija ==
Vepriai įsikūrę didžiausio Baltijos šalių teritorijoje 8 km skersmens Veprių meteoritinio kraterio (astroblemos) viduryje, meteorito kritimo vietoje susiformavusiame Veprių grabene. Šiaurės vakarų kryptimi nusidriekęs Veprių kalvagūbris (80–105 m virš jūros lygio) Geležės (Riešės), Ūdroklio ir Šventosios slėnių. Didžiausias vandens telkinys – Veprių ežeras, plačiai naudojamas rekreacijai ir žūklei. Drėgnesnių vietų miškuose vyrauja lapuočiai, o kalvos apaugusios šilais. Į vakarus nuo ežero plytėjo rezervatas, kuriame buvo stebimos miško bendrijos savo natūralioje būklėje, nevykdyta jokia ūkinė veikla. Į rytus nuo Geležės (Riešės) upės žemupio (Cedrono) plyti rekreacinės paskirties miškas, smarkiai nukentėjęs nuo eglynų džiūties Lietuvoje 1995 m. ir dalinai atsodintas sibiriniais kėniais.
== Istorija ==
Veprių apylinkės gyvenamos nuo seniausių laikų. Pirmasis piliakalnis-slėptuvė ant Cedrono upelio kranto galėjo būti naudojamas prieš 1,5 tūkstančio metų, o į rytus nuo miestelio esantys Kazlaučiznos pilkapiai siekia IX–XII amžių.
Veprių vardas (Weperen) pirmą kartą paminėtas 1384 m. Vygando Marburgiečio kronikose, Kryžiuočių karo kelių aprašyme. Tuo metu ant Veprių piliakalnio stovėjusi medinė lietuvių pilis, kurią 1384 m., tarpusavio kovų dėl valdžios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje metu, užėmė Vytautas, padedamas Kryžiuočių ordino. Piliai praradus savo gynybinę reikšmę, ant kalvos šalia ežero iškilo rezidencinio dvaro pastatai. Ryškų radialinį planą turinti gyvenvietė kūrėsi įvairių kilmingų giminių valdomo dvaro žemėje, palei Ukmergės-Kauno kelią ir jo atšaką į Vilnių. 1836 m. nutiesus Veprius aplenkiantį Kauno-Daugpilio plentą, kelio reikšmė sumažėjo.
Per Švedų tvaną, 1656 m. rugpjūčio 12 d. pro Veprius Kėdainių link nuo rusų ir kazokų kariuomenės traukėsi Jonušo Radvilos daliniai. Ant piliakalnio buvę XVII a. Šemetų pastatyti renesansiniai dvaro rūmai buvo nuniokoti švedų per Šiaurės karą, 1704 m., todėl dvaro centras perkeltas į dabartinę vietą. XIX a. pastatytas klasicistinis vieno aukšto rūmų pastatas, prie kurio vakarinės pusės pristatytas dviaukštis klasicistinis, stačiakampio formos priestatas, papuoštas keturių kolonų portiku.
Veprių dvaro valdytojais yra buvę Kęsgailos, Oginskiai, Šemetos. Oginskių valdymo laikais Vepriuose veikė popieriaus dirbtuvė. XVIII a. kraičio keliu perėjo Tyzenhauzams. Po Podolės seniūno Mykolo Tyzenhauzo mirties dvaras atiteko jo našlei Livonijos bajorei Barborai von Syberg-Tyzenhauzienei, kuri apie 1768 m. ištekėjo už Vitebsko vaivados Mykolo Kosakovskio (1733–1798). Brolio vaikų globą, tuo pačiu ir dvarą, siekė perimti LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas. Iki 1779 m., dėl dvaro vyko aršūs teisminiai ginčai tarp jo ir Mykolo Kosakovskio. 1808 m. Rokiškio dvaro statytojas Ignotas Tyzenhauzas pardavė dvarą Barboros ir jos antrojo vyro sūnui, ATR kariuomenės pulkininkui, Targovicos konfederatui Juozapui Dominykui Kosakovskiui (Józef Dominik Kossakowski). 1831 m. sukilimo metu jam priklausančiame dvare su savo kariuomene buvo apsistojusi Emilija Pliaterytė. Po Juozapo mirties 1840 m. dvarą paveldėjo jo duktė Pelagija, 1833 m. ištekėjusi už savo antrojo vyro škotų kilmės buvusio Indijos jūrų laivyno tarnautojo, Meathie ir Kincaldrum’o (Anguse) eskvairo Aleksandro Bower St. Clair (vietinių vadinto Sánkleru); čia susilaukė sūnų Stanislovo (g. 1835 m.), Aleksandro (g. 1836 m.) ir Roberto Felikso (g. 1839 m.). Sutuoktiniai buvę dailininkai mėgėjai, savo tapytais darbais puošdavę Veprių dvaro rūmų interjerą. Iš jų 1855 m. dvarą nusipirko dailininkės mėgėjos Onos Römerytės (Anna Römerówna-Podbereska, 1805–1890) ir Ksavero Podbereskio (Ksawery Drucki-Podbereski, 1806–1899) šeima, persikėlusi gyventi iš Musninkų, o apie 1883 m., po gaisro, jį įsigijo grafas Adomas Alfredas Pliateris, tačiau pats, kaip manoma, čia negyveno. Jo sūnus Marijonas Vandalinas Pliateris (Marian Stefan Wandalin Plater) valdė dvarą nuo tėvo mirties (1909 m.) iki 1923 metų. Jo valdymo laiku pastatyti ar rekonstruoti dauguma dvarui priklausiusių statinių miestelyje. Marijonas Pliateris 1910 m. į Veprių dvarą iš Švėkšnos perkėlė Jurgio Pliaterio biblioteką, kurioje tarp 2500 tomų knygų 1919 m. buvo aptiktas pirmojo Simono Daukanto istorinio veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ rankraštis.
1845 m. įkurta Veprių parapija. 1864 m. Vepriai tapo valsčiaus centru. XIX a. pabaigoje minimi kaip miestelis ir dvaras, Vilkmergės apskrities Veprių valsčiaus centras.
XX a. tarpukariu miestelyje vykdyta intensyvi apdirbimo ir gamybinė veikla. 1924 m. valstybės nusavinto dvaro bazėje įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla. Ant Veprių ežero kranto ties Geležės (Riešės) upelio ištakomis stovėjęs triaukštis Pliaterių vandens malūnas žemės ūkio mokyklos direktoriaus Vlado Paštuko iniciatyva ketvirtajame dešimtmetyje buvo patobulintas užtvankoje greta rato įrengiant modernią turbiną, kuri malūno girnas pajėgė sukti net ir vasarą, kai Riešės debitas sumenkdavo. Ryčiau malūno esančioje aptvertoje paupio teritorijoje veikė lentpjūvė, kurios pjūklus varė dyzelinis generatorius. Privatizuota dvaro spirito varykla visu pajėgumu veikė ir tarpukariu: iš bulvių ir salyklo brogos joje buvo distiliuojamas spiritas. Tai buvo pirmasis pastatas miestelyje, kuriame patalpoms apšviesti buvo naudojama elektra. Tuo metu ją gamino malkomis kūrenamas generatorius.
Sovietmečiu buvo S. Nėries kolūkio gyvenvietė, veikė profesinės technikos mokykla, rengusi kaimo mechanizatorius, daržininkus, sodininkus, vairuotojus. 1962 m. Šventosios slėnio terasoje šalia naikinamų Kalvarijų pradėta statyti 240 vietų pionierių stovykla, kuri 2010 m. modernizuota ir rekonstruota į vaikų poilsio stovyklą. Senasis vandens malūnas ir medinis tiltas nugriauti 7 dešimtmetyje. Devintajame dešimtmetyje šioje vietoje įrengta gelžbetoninė ežero užtvanka su pėsčiųjų tilteliu, o 1999 m. gretimoje pievoje įkurtas „Amžių sandūros“ skulptūrų parkas.
Septintajame dešimtmetyje Vepriuose nutiesta visiškai nauja Šventosios gatvė, sujungusi miestelio centrą su tiltu per Šventąją ir nukreipusi tranzitinį eismą nuo Ežero gatvės. Aštuntojo dešimtmečio viduryje miestelio centras neišvengė didelių pokyčių: buvo nugriauta senoji klebonija, mokykla ir dar keletas medinių sodybų, jų vietoje pastatant sovietinio stiliaus visuomeninių pastatų kompleksą. Šiuo metu jame įsikūrusios 2 parduotuvės, baras ir motelis, o gretimame name veikia ambulatorija.
2014 m. liepos 21 d. patvirtintas Veprių herbas.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie miestelį - lietuviškoje Vikipedijoje.