Apie vietovę
Nida – gyvenvietė Kuršių nerijoje, Neringos miesto pietiniame pakraštyje, šalia krašto kelio 167 Smiltynė–Nida . Administracinis Neringos savivaldybės centras. Kurortinė gyvenvietė, kiekvieną vasarą sulaukianti apie 200–300 tūkst. (per metus Neringą aplanko apie 700 tūkst.) turistų – daug iš Lietuvos bei vakarų Europos, ypač Vokietijos. Nuo Nidos iki Klaipėdos (Smiltynės naujosios perkėlos) yra nutiestas Neringos dviračių takas. Nidoje yra poilsio ir nakvynės namai, viešbučiai, kempingas. Prie marių yra uostas, valčių prieplauka, jachtų klubas. Trys km į šiaurės rytus nuo Nidos gyvenvietės yra oro uostas.
Į centrinę gatvę sueina keliolika šalutinių gatvių (dažniausia akligatvio tipo). Išlikę senų, XIX–XX a. sandūros namelių ir vilų. Istorijos muziejus (įkurtas 1966 m.). Jame galima susipažinti su vietos gyventojų buitimi ir kultūra, tradiciniais verslais – žvejyba, varnų gaudymu ir kt. Žvejo etnografinė sodyba (įrengta 1974 m.), Tomo Mano memorialinis muziejus (nuo 1995 m.) V. K. Mizgirių gintaro galerija-muziejus (nuo 1995 m.), kuriame eksponuojami šių laikų dailininkų darbai iš gintaro, bei archeologinių radinių kopijos. Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia (aptarnauja visą Neringą), Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1888 m.), greta bažnyčios – etnografinės kapinės, kuriose galima pamatyti iš medžio padarytus antkapinius paminklus-krikštus. Taip pat mieste yra G. D. Kuverto paminklas, pastatytas Nidos apylinkių apželdintojui 1856 m. Jis stovi G. D. Kuverto gatvės gale. Vėliau šioje vietoje, Nidos kopų apželdintojų senosiosiose kapinėse, buvo laidojami kopų prižiūrėtojai ir miškininkai.
Nidoje yra Neringos gimnazija, nuo 2005 m. veikia VšĮ Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro filialas, Neringos savivaldybės viešoji biblioteka, Neringos paštas (LT-93012), girininkija.
== Etimologija ==
Nidos vardas minimas nuo XIV a. pabaigos, pirmiausia Kryžiuočių karo kelių aprašymuose (Noyken) kaip netoli Rasytės esantis kaimas. Tačiau lieka neaišku, kaip k galėjo pavirsti d.
Kazimieras Būga gyvenvietės vardą siejo su prūsų žemės upėvardžiu, kuris XV a. minimas kaip Nyda (Neyde). Kadangi ir keltų kalbų areale išlikę panašių vandenvardžių (Maino intakas Nidda, Saro intakas Nied ir kt.), K. Būga spėjo, kad Nidos vardas galįs būti giminingas sanskrito žodžiui nedati, reiškiančiam „teka, srūva“. Panašios kilmės vandenvardžiai, J. Otrembskio nuomone, yra ir Niedus, Niedulis, Nieda ir kt. Vėliau išsamiai ir plačiai šaknies nid- ir neid- kilmę Europos hidronimikoje išnagrinėjo J. Udolfas, kuris irgi rėmėsi sanskritiška tokių vandenvardžių kilme.
Kokia galūnė iš pradžių buvo paplitusi, tiksliai neaišku. Dar ir dabar pasitaiko, kad gyvenvietė vadinama Nide, panašiai kaip ir Viduramžiais mini vokiečiai. Todėl tikėtina, kad pirminė lytis buvusi Nidė ar net Naidžiai ar Neidžiai. Jeigu tai teisybė, tuomet Nidos vardas būtų susijęs ne su sanskritu, bet su latvišku naids, naidus – „nesantaika, priešiškumas, neapykanta“ arba yra netgi asmenvardinės kilmės.
Yra spėjimų, kad Nida esanti asmenvardinės kilmės. Kai kurie Nidos vardą kildina iš asmenvardžio Nidžiai.
== Geografija ==
Nida yra piečiausia Lietuvai priklausanti gyvenvietė Kuršių Nerijoje.
Įspūdingos šalia Nidos esančios kopos, kuriose galimai esama prancūzų belaisvių kapinių. Kopomis susižavėjo ir 1965 m. Nidoje lankęsis Nobelio literatūros premijos laureatas, prancūzų filosofas ir rašytojas Žanas Polis Sartras. Čia padaryta garsioji A. Sutkaus nuotrauka „Sartras kovoja su vėju Kuršių Nerijoje“, kuri įkvėpė prancūzę skulptorę Roseline Granet.
Prie Nidos yra išlikę senų pajūrio pušynų fragmentų. Tarp didžiausių kopų yra Parnidžio kopa su Saulės laikrodžiu (1999 m. gruodžio 4 d. uragano Anatolijaus suniokota dalis Stelos), Urbo kalnas (ant jo yra Nidos švyturys), Didžioji kopa.
Dėl ypatingos geografinės padėties (labiausiai į vakarus nutolusi Lietuvos gyvenvietė ), Nidoje yra užfiksuota keletas šalies klimato rekordų:
1990 m. buvo aukščiausia metų vidutinė oro temperatūra (+9,4 °C);
2002 m. rugpjūtį buvo aukščiausia mėnesio vidutinė oro temperatūra (+22 °C);
1970 m. spalį ir 1999 m. gruodį užfiksuotas didžiausias vėjo greitis – 40 m/s;
aukščiausia daugiametė liepos mėnesio temperatūra (17,6 °C).
== Istorija ==
Nida dabartinėje vietoje įsikūrusi gana neseniai, čia jau gyventa II tūkstm. pr. m. e. pradžioje, kai Kuršių nerija buvo apaugusi vešliais lapuočių miškais. Senoji Nida, minima nuo 1385 m. kryžiuočių karo kelių aprašymuose, tuomet ji buvo apie 2 km į pietus nuo dabartinės, arčiau Baltijos jūros.
Nida minima nuo 1437 m. lapkričio 11 d., kai paminėta Nidos smuklė. Miestelis 1529 m. gavo Magdeburgo teises. 1603–1606 m. Nidoje siautė maras. 1675 m. Senąją Nidą užpusčius smėliui, jos gyventojai ėmė kurtis šiauriau, prie Kuršių marių, tarp „maro kapų“ ir Tylos slėnio, o 1732 m. apsigyveno dabartinėje Nidoje. Netoliese jau buvo įsikūrę Skruzdynės ir Purvynės kaimeliai, todėl dabartinė Nida susidarė iš trijų nedidelių kaimų – Nidos, Skruzdynės ir Purvynės.
Nuo XIX a. 2-osios pusės žinoma kaip vasarvietė. XIX a. pabaigoje Nidos gyvenvietėje buvo įrengtas žvejų uostas, vėliau garlaivių prieplauka. 1874 m. ant apželdinto Urbo kalno pastatytas Nidos švyturys (vėliau sunaikintas nacių). 1923–1939 m. priklausė Lietuvai, 1933 m. paskelbta kurortu. Iki II pasaulinio karo pabaigos kurorte buvo įsikūrusi Nidos dailininkų kolonija. 1945 m. sausio 30 d. į Nidą įžengė sovietų armija. Miestas atstatytas 1945 m. ir 1953 m. sovietų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo miesto tipo gyvenviete (kaip vasarvietė), 1947 m. prijungta prie Klaipėdos, 1961 m. lapkričio 15 d. Sovietų Lietuvos Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsaku įkūrus Neringos miestą įėjo į jo sudėtį ir tapo administraciniu centru. 1967 m. restauruotas T. Mano namelis (vėliau įrengtas muziejus).
Sovietmečiu Nidoje pastatyti poilsio namai „Guboja“ (architektas A. Zaviša), „Žuvėdra“, „Nerija“, milicija ir taupomoji kasa (architektas J. Panavas), Neringos vykdomojo komiteto pastatas (architektas G. Tiškus), užeiga „Ešerinė“ (architektas V. Guogis), „Agilos“ kino teatras. Gyvenvietė išplėsta link Didžiosios kopos pagal architekto R. Kraniausko projektą.
Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie vietovę - lietuviškoje Vikipedijoje.
Atsitiktiniai vietovių turai
Berčiūnai (2012, Panevėžio rajono savivaldybė)
Mikoliškis (2019, Pasvalio rajono savivaldybė)
Petrašiūnai (2017, Jonavos rajono savivaldybė)
Putinas (2023, Anykščių rajono savivaldybė)
Duorpiai (2021, Kupiškio rajono savivaldybė)
Grineidžiai (2021, Tauragės rajono savivaldybė)
Čekiškė (2019, Kauno rajono savivaldybė)
Vandžiogala (2012, Kauno rajono savivaldybė)
Giedrakalnis (2024, Vilniaus miesto savivaldybė)
Mikantonys (2019, Šalčininkų rajono savivaldybė)
Atsitiktiniai kelių turai
4724 (Onuškis-Žilinai-Puodžiai)
2112 (Šaukėnai-Vaiguva-Kalniškiai)
3434 (Šaukotas-Papušinys-Antaniškiai-Akmenė)
2323 (Darbėnai-Vaineikiai-Kirmindvaris)
2502 (Krosna-Lazdijai)
1224 (Vikonys-Piktagalys-Naujonys)
4912 (Sudeikiai-Rukliai-Antandraja)
3022 (Ramygala-Stebeikiai)
4011 (Stonaičiai-Gilaičiai-Kužiai)
4205 (Rusnė-Pakalnė-Uostadvaris)