Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Ukmergės rajono savivaldybė » Deltuvos seniūnija » Deltuva (2012)      

Apie miestelį

Deltuva – miestelis Ukmergės rajono savivaldybėje, prie kelio 145 Kėdainiai–Šėta–Ukmergė , 6 km į vakarus nuo Ukmergės. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras. Vakariniu pakraščiu teka dešinysis Šventosios intakas Armona. Yra paštas (LT-20042), bendruomenės namai, Deltuvos kapinės. Stovi Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1752 m., atstatyta 1872 m.), XVI a. evangelikų reformatų bažnyčios liekanos (sugriauta 1946 m.), obeliskas Deltuvos mūšiui atminti (1998 m., už miestelio kapinių, link kelio į Ukmergę). Miestelio šiaurės vakaruose stūkso gamtos paminklas – duobenuotasis Deltuvos akmuo.
== Etimologija ==
Vietovardžio Deltuva kilmė iki galo neišaiškinta – tai vienas neaiškiausių lietuviškų vietovardžių. Istoriniuose šaltiniuose Deltuvos dvaro ir miestelio įvardijimas įvairuoja; dabartine forma (Deltuva) jis žinomas jau nuo XVI a., tačiau anksčiau jo šaknyje greičiausiai buvo iki šiol neišlikęs dėmuo -velt- (jis matomas kad ir vietovardžio užrašymo variante Dewilto[w]). Dalis lietuvių kalbininkų spėja, kad ankstyviausia vietovardžio Deltuva forma buvo Dėviltava; kai kas šią rekonstruotą formą netgi kildina iš (taip pat rekonstruoto) asmenvardžio Dėviltas. Kita vertus, keletas žinomų toponimikos analogijų, o taip pat faktas, kad Deltuvos miestelyje gyvenantį žmogų iki pat XX a. buvo įprasta vadinti žodžiu deltuvis tarsi leistų spėti vietovardį Deltuva esant etnoniminės kilmės (plg. su analogiškos sandaros kuopiniais etnonimais (genčių vardais) ir iš jų kilusiais regionimais Le[i]tuva, Lietuva, Deinava, Dainuva, Karsava, Karšuva; iš etnonimo deltuva gali būti kilusi ir pietų Lietuvoje (daugiausia Suvalkijoje) paplitusi lietuviška pavardė Deltuva, Deltuvas).
1867 m. Lietuvos generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano (1818–1882) garbei Deltuva pavadinta Konstantinovu (rus. Константиново). Istorinis vardas miesteliui grąžintas 1914 m.
== Istorija ==
Dauguma istorikų dabartinę Deltuvą sieja su Volynės metraštyje porą kartų paminėta Deltuvos žeme. Iš tų laikų išlikęs Deltuvos kapinynas.
Deltuva minima nuo 1219 m. 1264 m. Vaišvilkas keršydamas jo tėvo Mindaugo žudikams jėga paėmė Deltuvos pilį, o Deltuvos žemę prijungė prie Didžiojo kunigaikščio valdų. 1385 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minimas Deltuvos valsčius (land Dewilto[w]), kurio centras neabejotinai turėjo būti dabartinės Deltuvos prototipas. 1434 m. minimas Ldk Deltuvos dvaras. XV a. Deltuvos miestelio ir dvaro savininkai buvo Valimantaičiai, vėliau – Kęsgailos, nuo XVI a. pradžios – Radvilos.
1444 m. miestelyje Mykolas Kęsgaila Valimantaitis pastatydino katalikų bažnyčią, prieš 1570 m. Radvilos – evangelikų reformatų bažnyčią, prie kurios buvo parapinė mokykla, minima dar ir 1629 m. bei 1650 m. 1560 m. minimas Deltuvos miestelis. Deltuva pažymėta 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemėlapyje. Nuo 1681 m. Deltuva priklausė M. A. Oginskiui. 1744 m. Deltuva gavo turgaus ir prekymečio privilegiją.
Nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio veikė katalikų parapinė mokykla, kurioje 1777 m. buvo 11, 1863 m. – 29 mokiniai. 1865 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla, nuo 1903 m. – mergaičių valdinė pradžios mokykla, nuo 1957 m. vidurinė mokykla, nuo 2001 m. Deltuvos pagrindinė mokykla.
1812 m. birželio 28 d. Prancūzijos-Rusijos karo pradžioje įvyko Deltuvos mūšis (Ukmergės mūšis), kuriame susirėmė besitraukiančios Rusijos imperijos kariuomenės pirmasis pėstininkų korpusas ir puolančios Prancūzijos armijos avangardo kariai. XIX a. Deltuvą valdė Tiškevičiai. 1850 m. ir 1937 m. Deltuva degė. Draudžiamąją lietuvių spaudą Deltuvos valsčiuje platino A. Rimkevičius, P. Vareikio šeima, daraktorės O. Virbickienė, O. Žliobaitė. XIX a. Deltuva miestelis Vilkmergės apskrityje.
1905 m. pašalinta carinė valsčiaus valdyba. Miestelyje yra išlikusi XIX a. pab.–XX a. pr. statyta senoji klebonija, susijusi su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. 1919 m. pradžioje Deltuva buvo užimta bolševikų kariuomenės, prieš kurią kovoję lietuvių pėstininkai ir raiteliai atsigabeno pirmąsias Lietuvos kariuomenės patrankas. Pirmasis šūvis 1919 m. kovo 28 d. iš patrankos, stovėjusios Milašiūnų kaimo laukuose, buvo paleistas į Deltuvos kleboniją, kurioje tuo metu buvo įsikūręs bolševikų kariuomenės štabas. Sviedinys nesprogo, tačiau paliko išmuštą pėdsaką pastato sienoje ir sujungė miestelio vardą su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. 2013 m. ant senosios klebonijos pastato atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas pirmasis Lietuvos kariuomenės artilerijos šūvis 1919 m.
Deltuva nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo Deltuvos valsčiuje veikė Lietuvos Vyčio apygardos partizanai. 1949–1993 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė, turėjo savo muziejų. 1946 m. įkurta biblioteka, ambulatorija, 1962 m. pastatyti Kultūros namai.
2009 m. lapkričio 2 d. patvirtintas Deltuvos herbas. 2012–2013 m. pagal Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Deltuvos miestelio gyvenamosios aplinkos viešosios infrastruktūros gerinimas“ buvo atlikti miestelio gatvių ir šaligatvių dangų, apšvietimo atnaujinimo darbai, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, sutvarkytos poilsio vietos, visuomeniniai pastatai.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie miestelį - lietuviškoje Vikipedijoje.