Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Šilalės rajono savivaldybė » Didkiemio seniūnija » Didkiemis (2012)      

Apie kaimą

Didkiemis – kaimas Šilalės rajono savivaldybėje, 13 km į pietus nuo Šilalės, Jūros upės kairiajame krante, prie Balskų tvenkinio šiaurinės pakrantės. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Veikia paštas (LT-75017), biblioteka, Didkiemio mokykla. Stovi medinė Didkiemio Šv. angelų Sargų bažnyčia (XVIII a.), šalia jos yra veikiančios kaimo kapinės.
Ant bevardžio upelio suformuotas nedidelis Didkiemio tvenkinys. Gyvenvietė rytų pusėje ribojasi su Pagramančio regioniniu parku. Keliai 4103 Pajūris–Didkiemis ir 4104 Šilalė–Didkiemis .
== Istorija ==
Didkiemyje rastas ypač retas žalvarinis antkraštinis kirvis, datuojamas žalvario amžiumi, apie 1400 m. pr. m. e. Radinys aptiktas 1926 m. prie buvusio vandens malūno.
Sovietmečiu eksploatuojant žvyro karjerą, buvo sunaikintas čia buvęs kapinynas. Nepaisant archeologų ir kraštotyrininkų protestų, 1969–1972 m. čia buvo kasamas žvyras ir vežamas apylinkės keliams remontuoti. Šilalės kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus dėka buvo suspėta ištirti keturiolika buldozeriu išverstų kapaviečių. Tuomet rasti vertingi radiniai: ietigaliai, antkakliai, apyrankės, smeigtukai. Pagal jų amžių nustatyta, kad žmonės čia laidoti IX–XIV a. Buvo paskelbta Didkiemio kapinyno 1979 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita.
Didkiemio istorija iš dalies siejama su gretimais Vartulėnais, todėl savo rašytinę istoriją pradeda nuo 1561 m. Enciklopedininko, kraštotyrininko Kazio Misiaus žiniomis, rytinėje Vartulėnų dalyje buvo bajorkaimis ir dvarelis, kurie XVIII a. pradžioje vadinti Vartulėnų Didkiemiu arba Didkiemiu.
XVIII a. pabaigoje Didkiemis tapo bažnytkaimiu. Bažnyčią 1796 m. pastatydino Didkiemio bajorai Daujotai (ar Doviatos). 1840 m. Daujotų dvarą perėmė giminaičiai Butkevičiai. 1846 m. jiems priklausė beveik 1 200 dešimtinių (apie 1300 ha) žemės. Dalyje valdos kūrėsi valstiečių ūkeliai – kaimiškoji Didkiemio dalis. Butkevičiams nesisekė ūkio valdymas, buvo prasiskolinę. Apie 1875 m. iš jų centrinę dvaro dalį nupirko buvę valstiečiai Račinskai. Jų valdomą Didkiemio dvarą 1940 m. sovietinė valdžia nacionalizavo.
1918 m. įsteigta „pradedamoji“ mokykla, tarpukaryje buvusi Didkiemio švietimo bei kultūros centru. 1923 m. dvare surašyti 67, o bažnytkaimyje – 251 gyventojas. 1926 m. Didkiemis tapo parapijos centru. 1927 m. didkiemiškiai susibūrė į „Pavasarininkų“ draugijos kuopą, vėliau čia įsisteigė Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius.
Pergyventą Antrąjį pasaulinį karą Didkiemyje ir apylinkėse mena 1940–1941 m. sovietinės kariuomenės statyti fortifikaciniai įrenginiai – masyvūs betoniniai dotai.
Pokaryje kaimo neaplenkė sovietinės valdžios vykdytos masinės represijоs ir tremtys. 1948–1949 m. į Sibirą ištremtos Jagminų, Račinskų ir Merkelių šeimos, 1951 m. – aštuonių asmenų Stankų bei vienuolikos asmenų Grinevičių šeimos. Už antisovietinį pamokslą patriotiškai nusiteikęs Didkiemio klebonas Juozas Martusevičius buvo nuteistas 10 metų lagerio. Atlikęs bausmę, kunigas grįžo į Didkiemį, kur praleido paskutinius gyvenimo metus. Išretėjusiame bažnytkaimyje buvo kuriama kolūkio centrinė gyvenvietė, į kurią kėlėsi žmonės iš aplinkinių kaimų. 1955 m. įkurtas felčerių ir akušerių punktas, biblioteka.
1992 m. veikė Didkiemio pagrindinė mokykla. 1995 m. įsikūrė Didkiemio seniūnijos centras. 1989 m. Didkiemyje gyveno 285, 2009 m. – 192 žmonės.
2013 m. Didkiemiui švenčiant 450 metų jubiliejų, pakelėje prie įvažiavimo į gyvenvietę pastatytas paminklas išnykusiems apylinkės kaimams. Tuomet paminklinėje lentoje buvo įrašyti trys pavadinimai: Deferencija, Gerviškė, Kuiniškiai.
2021 m. gyvenvietės centre įrengtas Lietuvos 100-mečiui skirtas parkas: pagrindiniame take pasodinta 100 žydinčių augalų, pastatyti suolai, lauko laikrodis, stogastulpis. 2022 m. buvo ruošiami asfaltavimui paskutiniai likę 7 km buvusio žvyrkelio, jungiančio seniūnijos centrą su Šilale.
== Lankytinos vietos ==
Seniūnijos pastate ir bendruomenės namuose įrengtos kraštotyros ekspozicijos. Jose eksponuojami vietos bažnyčios ir mokyklos istorijai svarbūs dokumentai, čia prieškariu veikusių organizacijų vėliavos. Didžiausia Didkiemio įžymybė – čionykštė Šv. Angelų Sargų bažnyčia, valstybės saugomas paminklas. Ji pastatyta vietinių meistrų Urbonų už dvarininko Igno Daujoto lėšas. Nepaisant buvusių rekonstrukcijų, tebėra „grynojo“ liaudiško stiliaus, tęsusio pačių pirmųjų Žemaitijos bažnyčių statybos tradicijas. 2008 m. pastatas iš dalies restauruotas, atnaujintas. Sakralinį ansamblį sudaro šventorių juosianti akmeninė tvora su mūriniais tinkuotais vartais. Prie bažnyčios dera liaudiškos architektūros dviejų tarpsnių varpinė. Ji nėra autentiška, atkurta 1994 m. vietoj sudegusios senosios. Bažnyčios šventoriuje išlikusios nemažos kapinės, kuriose yra keletas senų medinių kryžių, XIX a. statytų akmeninių paminklų. Ant jų matyti įdomių užrašų, pvz. pirmoje eilėje palaidotas kunigas Antanas Kryževičius, kuris pasimirė „1903 M. SEJOS M. 14 DIENOJE“. Užrašas primena, kad XX a. pradžioje dabartiniai mėnesių pavadinimai dar nebuvo visuotinai įsigalėję. Birželis šiame regione tuomet dažniau vadintas sėja. Netoliese yra kito kunigo, išgyvenusio lagerį Juozo Martusevičiaus (1892–1972) kapas. Šalia bažnyčios stovintis senas medinis pastatas – 1918 m. įkurta „pradedamoji“ mokykla.
Aukščiau Žiuržmočio upelio žiočių Jūroje, Vartulėnuose, atsiveria stataus skardžio atodanga, vietinių vadinama yžiumi. 1984 m. užtvenkus upę ir sukilus vandeniui, kranto erozija tik sustiprėjo. Matyti geltonuojantis keliolikos metrų aukščio, status kaip siena, skardis. Jūros apnuoginti priemolio ir priesmėlio sluoksniai liudija vietovės geologinę istoriją, čia buvusius ledynmečius.
Didkiemio apylinkėse yra karinės inžinerijos paminklų. Per Vartulėnus ir Didkiemį Jūros pakrantėmis driekiasi sovietinių gynybinių įtvirtinimų linija, statyta ir nebaigta 1940–1941 m. Vietiniame gynybiniame mazge išliko keletas atspariųjų ugniaviečių. Artimiausia iš jų aptinkama už 500 m į vakarus nuo Didkiemio bažnyčios. Tai puskaponierius su dviem šaudymo angom – masyvus, monolitinio gelžbetonio statinys, nuo 1941 m. stovėjęs ant kalvelės, kuri sovietmečiu nukasta žvyrui. Tokiu būdu atsidengė doto pamatai, todėl visas dotas apžiūrimas „nuo galvos iki kojų“. Pasak vietos žmonių pasakojimų, vykstant darbams, statybai reikalingą medieną, net rąstus, sovietiniai kareiviai ant savo pečių nešdavo iš Tyrelio miško, esančio kitapus Jūros. Jų numintą į brastą vedantį keliuką ilgai vadino Ruskeliu.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie kaimą - lietuviškoje Vikipedijoje.