Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Prienų rajono savivaldybė » Jiezno seniūnija » Jieznas (2018)      

Apie miestą

Jieznas – miestas Prienų rajono savivaldybėje, 15 km į rytus nuo Prienų. Seniūnijos centras, yra 3 seniūnaitijos: Centro, Mokyklos, Vilniaus. Stovi Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1670 m.), išlikęs Jiezno dvaras, senosiose kapinėse – Jiezno Šv. Kryžiaus koplyčia (~1770 m.), Lietuvos savanorių kapai. Veikia Jiezno gimnazija, paštas. Yra palaikomojo gydymo ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras, Prienų meno mokykos Jiezno filialas, specialioji internatinė mokykla, kultūros namai, vaikų globos namai, kuriais rūpinasi fondas „Jiezno vaikai“. Miesto pietiniame pakraštyje telkšo Jiezno ežeras, teka Jieznelės upelis.
== Etimologija ==
Kadangi daugeliu atvejų vandenvardžiai yra atsiradę pirmiau nei vietovardžiai, todėl ir dėl Jiezno manoma panašiai, kad jis yra vandenvardinis vietovardis. Tačiau lieka neaišku, kuris vandenvardis buvo svarbiausias miesto pavadinimui atsirasti – Jiezno ežeras, upelis Jieznelė ar raistas Jieznis. Labiausiai tikėtina, kad pirminis buvo ežero vardas, o iš jo jau kilo miesto, upės ir raisto pavadinimai. Kalbininko K. Būgos nuomone, ežero pavadinimo šaknis yra jotvingiška.
XX a. pradžioje gyvenvietė buvo rašoma Jeznas arba Jėznas.
Liaudies etimologija pasakoja, kad Jiezno ežeras buvo labai gilus, ir jo dugno nieks nepasiekdavo. Sakydavo, kad jis be dugno. Iki Pacų Jieznas priklausė Jakaterinos palikuonims. Vieną kartą puotaudami prie ežero jie nutarė įsitikinti, ar tikrai ežeras be dugno. Nėrė vienas – nepasiekė dugno, antras – taip pat. Pagaliau nėrė trečias ir ilgai neišnėrė. Visi nuščiuvę laukė. Pagaliau jis išniro ir sušuko: Есть дно! („Yra dugnas!“). Nuo to laiko ežerą vadino Jiezno vardu, o miestas taip pat liko Jieznas.
== Istorija ==
Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimas Jiezno vardas, yra 1492 m. gruodžio 4 d. Ldk Aleksandro privilegija – čia minimas didžiojo kunigaikščio Jiezno dvaras ir Jiezno valsčius, nuo 1507 m. privati nuosavybė. 1581 m. minimas Jiezno miestelis, linijinio plano. 1633 m. Jiezno dvarą nupirko Lietuvos didysis iždininkas Steponas Pacas ir Jieznas ilgainiui (XVII–XVIII a.) tapo Pacų giminės rezidencija. XVI a. pabaigoje buvo evangelikų reformatų bažnyčia, 1634 m. paversta katalikų bažnyčia. Pirmąją Jiezno bažnyčią 1643 m. pastatydino Steponas Pacas. XVII a. viduryje miestelis perplanuotas, 1670 m. pašventinta nauja Jiezno bažnyčia, pastatyta Lietuvos didžiojo kanclerio K. Z. Paco iniciatyva.
XVIII a. pradžioje, per Šiaurės karą, miestelį apiplėšė Švedijos kariuomenė. 1710 m. Jieznas gavo turgų, 1748 m. – prekymečių privilegiją. 1775 m. Pacai pastatydino dvaro rūmus. 1795 m. buvo 372 gyventojai, 9 amatininkai. 1812 m. Jiezną apiplėšė Napoleono kariauna, nors tuometinis dvaro savininkas Liudvikas Pacas buvo Napoleono adjutantas, prancūzų armijos generolas. L. Pacas rėmė 1831 m. sukilimą, vadovavo sukilėlių korpusui, bet nuslopinus sukilimą priverstas bėgti užsienin. 1837 m. dalis miestelio ir Jiezno dvaras sudegė, rūmai nebeatstatyti. Miestelis sparčiai plėstis ėmė XIX a. 2-ojoje pusėje nutiesus kelią Kaunas–Druskininkai. Tuo metu Jieznas buvo Trakų rajono miestelis, valsčiaus centras.
1909 m. buvo 5 gatvės (pagrindinės – Didžioji ir Punios). XX a. pradžioje Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Jieznas buvo tapęs kovų židiniu. 1919 m. vasario 10–13 d. čia vyko dideli mūšiai tarp lietuvių, kuriems padėjo vokiečiai, ir bolševikų. Raudonoji Armija buvo užėmusi Vilnių ir ruošėsi žygiui į Kauną, bet Jiezne sutiko didelį pasipriešinimą: lietuviai puolė bolševikus, bet dėl mažesnių pajėgų pralaimėjo mūšį, žuvo 18 savanorių, keliolika pateko nelaisvėn. Vasario 13 d. sulaukę pastiprinimo lietuviai sumušė bolševikus ir privertė juos trauktis. Tai buvo svarbi pergalė tolesnei Kauno gynybai.
1924 m. išparceliuotas Jiezno dvaras. 1930 m. Jiezne buvo 117 namų, veikė lentpjūvė, garo malūnas, buvo 18 krautuvių.1939 m. įsteigta biblioteka.
Po II pasaulinio karo Jiezno apylinkėse veikė Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Dainavos apygardos Dzūkų rinktinių partizanai. Žuvusiesiems 1989 m. pastatytas kryžius, 1991 m. – paminklas. 1952–1960 m. buvo Jiezno rajono centras. 1956 m. gruodžio 28 d. Jieznas gavo miesto teises. Sovietmečiu veikė kultūros namai, ligoninė, lentpjūvė, malūnas, pieninė, čiužinių siuvimo fabrikas, Kauno elektros variklių gamyklos filialas, traktorių remonto dirbtuvės. Miesto centre buvo skveras, kuriame stovėjo paminklas M. Melnikaitei.
2002 m. patvirtintas Jiezno herbas.
== Architektūra ==
Miestelio gatvių tinklas – taisyklingas stačiakampis, su baroko laikotarpiui būdinga išryškinta kompozicine ašimi. Jiezno centrinėje dalyje suformuota keturkampė aikštė. Barokinė dvibokštė Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1670 m., perstatyta 1772 m., stačiakampio plano, vienanavė, su kripta. Bažnyčios viduje išliko vertinga sienų tapyba (1770–1772 m., nežinomas italų dailininkas), du žalvariniai varpai (1770 m. ir 1878 m.)
Buvusioje Jiezno dvaro sodyboje, statytoje XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pirmoje pusėje, išliko Pacų rūmų, kurie garsėjo puošnumu ir prabanga, vakarinis korpusas (po 1953 m. rekonstrukcijos pakeistas), kumetynas, ūkinis pastatas ir mišraus plano parkas, įkurtas XVIII a. pirmoje pusėje.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie miestą - lietuviškoje Vikipedijoje.