1.     


Youtube filmuko nuoroda
Vietovės.Lt puslapio adresas
Apie miestelį

Valkininkai (dzūk. Valkinykai) – miestelis Varėnos rajono savivaldybėje, šalia kelių A4 Vilnius–Varėna–Gardinas ir 5004 Varėna–Matuizos–Valkininkai sankryžos, prie Merkio, Šalčios ir Gelužos upių santakos, vienodai nutolęs nuo Vilniaus ir Alytaus — per 55 km. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.
Urbanistikos paminklas. Stovi Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (pastatyta 1837 m.), veikia lopšelis-darželis „Aguonėlė“, biblioteka, paštas (LT-65063, 2020 m. uždarytas).
Prie Valkininkų miestelio yra priaugę trys kaimai – Užuperkasio, Čižiūnų ir Paklėštarės, kurie gyventojų yra laikomi Valkininkų gyvenvietės dalimi. Į vakarus nuo miestelio už 2 km yra Degsnių kaimas, taip pat į vakarus už 8 km yra Valkininkų geležinkelio stotis, bei prie jos išaugusi Naujųjų Valkininkų gyvenvietė; į šiaurę nuo miestelio už 3 km yra Dargužių kaimas; į pietus nuo miestelio už 4 km yra Pošalčių kaimas. Valkininkų vidurinė mokykla yra gretimame Užuperkasio kaime.
== Etimologija ==
Miestelio vardas tikriausiai sudarytas iš dviejų sandų: šaknies valk- ir priesagos -inink-. Tačiau sunku pasakyti, ką reiškia šaknis. Arti Valkininkų nėra nei upės, nei ežero, kurios vardas būtų Valka, Valkys ar pan. Tad tikriausiai tai vedinys iš kokio kito geografinio objekto – miško, balos, pievos ar pan., mat Pietų Lietuvoje yra ne viena pieva, miškas ar laukas, vadinamas Valka, Valkos ir panašiai. Kita vertus, vietovardį galima sieti ir su bendriniu žodžiu valkininkas, kuriuo vadinami XV–XVI a. LDK valstiečiai, atlikdavę dvaro prievolę – valką. Be to, valkininkais galimai vadinti žmonės, vilkę laivus per valkàs (šlapynes, daubas, kurios senovėje naudotos laivams pervilkti tarp dviejų vandens telkinių), arba žvejai, žvejoję valku (blrs. волак) vadinimu tinklu.
Dėl klaidingos perrašos, lenkiškai nuo XVIII a. įsivyravo pavadinimo lytis be pirmosios raidės (lenk. Olkieniki). Iki XX a. vidurio vartota ir vienaskaitinė lytis Valkininkas.
== Istorija ==
Mokslininkų teigimu, Valkininkai — vienas ryškiausių lietuvių liaudies medinės architektūros paminklinių urbanistikos kompleksų. Aikštės planas (tūrinė erdvinė kompozicija, pastatų išdėstymas, jų mastelis, grindinys) susidarė XVI a., o dabartinę formą įgavo XIX a. tai raiškaus radialinio plano miestelis. Genetiniu požiūriu Valkininkų planas yra archajiškas, reliktinis, autentiškas. Jis yra panašus į Vilniaus senamiesčio aikštės planą. Valkininkų gyvenvietė atsirado XIV a. Tuo metu buvo ir didžiųjų kunigaikščių medžioklės pilis. 1418 m. Vytautas Didysis dovanojo miesteliu vadinamą gyvenvietę su Valkininkų dvaru savo žmonai Julijonai.
Valkininkų vietovė minima nuo XIV a. (manoma, kad 1387 m. Ldk Jogailos rašte Skirgailai). 1418 m. minimas Valkininkų dvaras (karališkasis) ir miestelis, 1503 m. Valkininkų valsčius, 1516 m. miestas, nors Magdeburgo teises gavo tik 1571 metais. 1551 m. netoli Valkininkų, prie Spenglos upelio įkurta šaunamųjų ginklų kalykla, kurioje buvo gaminamos patrankos, sviediniai, parakas. Ji veikė apie 100 metų, gamybai naudojo ir vietinę balų rūdą, ir atvežtines žaliavas.
Prieš 1601 m. pastatyta nauja bažnyčia. 1608 m. ir 1609 m. patvirtinus ir išplėtus senąsias privilegijas. Valkininkų bažnyčia menkai teišsiskyrė miestelyje, todėl 1635–1650 m. pastatytas pranciškonų vienuolynas. Dvibokštė bažnyčia su 2 aukštų U plano vienuolyno korpusais iškilo Valkininkų vakariniame pakraštyje, už Merkio. Šis renesanso ir baroko architektūros kompleksas tapo svarbiausia miestelio ir apylinkių dominante.
Prie Valkininkų 1700 m. vyko Sapiegų ir prieš juos susivienijusių Lietuvos bajorų, vadovaujamų Oginskių, mūšis — Valkininkų mūšis. Sapiegos šį mūšį pralaimėjo ir prarado Lietuvoje turėtą hegemoninę padėtį. Miestelyje ėmė kurtis žydai, todėl Valkininkuose XVIII a. buvo pastatyta medinė sinagoga. Ji buvo trijų pakopų stogu, žemesniu prieangiu ir šone prisiglaudusia moterų galerija. Abipus prieangio — piramidės formos bokšteliai. Viduje nebuvo stulpų, o paskliautę supo viena galerija. Bimą gaubė aštuonių korintinių kolonų palaikomas baldakimas. Ji sudegė 1941 m..
1792 m. birželio 26 d. Stanislovas Augustas Poniatovskis Valkininkams pakartotinai suteikė laisvojo miesto teises ir herbą. Tačiau carinė Rusija jas panaikino, ir nors gyventojai dar XIX a. pradžioje kovojo dėl savivaldos, bet nesėkmingai. Valkininkai gerokai nukentėjo 1812 m. prancūzų invazijos į Rusiją metu. Pasekmės buvo sunkios. Po prancūzmečio žmonės badavo iki pat 1822 m. 1832 m. panaikintas Pranciškonų vienuolynas, jame įkurdintas kariuomenės dalinys. XIX a. Valkininkai buvo Trakų apskrities miestelis, valsčiaus ir seniūnijos centras.
XIX a. pabaigoje Valkininkuose, Užuperkasio kaime veikė popieriaus fabrikas. 1911 m. Valkininkuose nukrito karinis orlaivis iš Kauno, kuriuo skrido karininkas ir du kareiviai. 1913 m. inžinieriaus Prano Jodelės iniciatyva prie Valkininkų pradėta statyti pirmoji Lietuvoje cemento gamykla. Tačiau darbai nebaigti – P. Jodelė mobilizuotas, fabrikas per karą apgriautas, vėliau nebeatstatytas. 1910 m. Valkininkuose įvyko pirmas viešas vaidinimas. 1920–1939 m. priklausė Lenkijai. 1941 m. rugsėjo 27 d. nacių Vokietijos okupacinės valdžios nurodymu Eišiškėse sušaudyta Valkininkų žydų 105 šeimos (apie 400 žmonių). 1945–1946 m. apylinkėse veikė Geležinio Vilko, vėliau – Merkio rinktinės partizanai.
Sovietmečiu buvo Valkininkų kolūkio centrinė gyvenvietė, apylinkės centras.
1993 m. patvirtintas dabartinis Valkininkų herbas.

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie miestelį - lietuviškoje Vikipedijoje.


Atsitiktiniai kelių turai

1506 (Satkūnai-Panoteriai-Jasudai)
1704 (Jurbarkas-Butkaičiai-Paviščionys)
4720 (Zabarauskai-Darbutiškės)
3706 (Ylakiai-Raudoniai-Barstyčiai)
5014 (Varėna-Rudnia-Paramėlis-Katra)
4307 (Jauniūnai-Alionys-Pajuodžiai)
4713 (Senieji Trakai-Senasis Tarpupis-Guopstos)
3904 (Dieveniškės-Ureliai-Šilinės miškas*)
3014 (Gegužinė-Puodžiūnai-Sereikoniai)
128 (Valkininkų GS-Daugai-Alytus)