Virtualūs Lietuvos miestų ir miestelių turai » Elektrėnų savivaldybė » Vievio seniūnija » Vievis (2012)      

Apie miestą

Apie ežerą žr. Vievis (ežeras).
Vievis – miestas tarp Vilniaus ir Kauno, Elektrėnų savivaldybėje, 14 km į rytus nuo Elektrėnų; Vievio seniūnijos centras. Miestas išsidėstęs į šiaurę nuo Vievio ežero, yra geležinkelio stotis, autobusų stotis.
Mieste stovi Vievio Šv. Onos bažnyčia (pastatyta 1931 m.), Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė (stačiatikių pastatyta 1843 m.), Vievio visų rusų Šventųjų koplyčia (stačiatikių pastatyta 1936 m.). Yra du muziejai – Lietuvos geologijos muziejus (su J. Dalinkevičiaus memorialine ekspozicija) ir Lietuvos kelių muziejus (atidarytas 1995 m. minint Vilniaus-Kauno magistralės 25-metį). Taip pat yra viešbutis, keli barai ir parduotuvės (iš didesnių tinklų – viena dviejų X „Maxima“, atidaryta 2015 m. pabaigoje,, viena „IKI“, viena „Norfa“, kelios „Aibės“ parduotuvės). Veikia kelios žinomos įmonės – „Vievio paukštynas“, „Vievio malūnas“, „Automagistralė“.
== Etimologija ==
Miesto vardo kilmė yra aiški – jis radosi nuo Vievio ežero, kuris telkšo į pietus nuo miesto, vardo. Tai vandenvardinis vietovardis. XX a., tarp I ir II pasaulinių karų taip pat vartota lytis Vievys.
== Geografija ==
Miestas įsikūręs abipus magistralės A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir greta svarbaus Vilniaus-Kauno geležinkelio, kuriuo važiuoja rusų traukiniai į Karaliaučių ir traukiniai iš Vilniaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Šeštokus, Varšuvą. Mieste yra Vievio geležinkelio stotis. Ties Vievio centru magistralės atskirtas miesto dalis sujungia Vievio pėsčiųjų viadukas, pastatytas 1984 m.
Vievio centre daugiausia yra medinių pastatų, naujesniuose rajonuose – nemažai sovietmečiu statytų daugiabučių ar dviaukščių privačių mūrinių namų. Miestas suskirstytas į 3 seniūnaitijas:
Vievio miesto 1-oji seniūnaitija: Kauno g. 2–32 poriniai namai, Vilniaus g., Vilniaus skg., Naujoji g., Šviesos g., Mokyklos g., Semeliškių g. 6–68 (poriniai) ir 7–43 (neporiniai) namai, J. Milančiaus g., Ežero g., Pakalnės g., Trakų g., Stadiono g., Pakrantės g., Kranto g., L. Giros skg., L. Giros g., Bažnyčios g., Knygyno g.;
Vievio miesto 2-oji seniūnaitija: Liepų g., Semeliškių g. 45–109 (neporiniai) ir 70–98 (poriniai) namai, Laisvės g., Lauko g., Sodų g., Žvejų g., Šermukšnių g., Beržų g., Klevų g., Birutės g., Vytauto g., Lazdynų g., Topolių g., Gluosnių g., Vievininkų kaimo šiaurinė dalis (esanti Ausieniškių kadastrinėje vietovėje);
Vievio miesto 3-oji seniūnaitija: Kosmonautų g., Stoties g., Taikos g., Taikos skg., Jaunystės g., Ateities g., Gėlių g., Kauno g. 1–39A (neporiniai namai), Statybininkų g.
== Istorija ==
1522 m. minimas Vievio dvaras, 1539 m. – miestelis, vėliau priklausęs Oginskiams (nuo XVII a. pradžios iki 1831 m.). XVI a. 1-ojoje pusėje pastatyta pirmoji katalikiška Vievio bažnyčia.
Apie 1600 m. Oginskiai Vievyje pastatė unitų bažnyčią ir įkūrė Šventosios Dvasios vienuolyną, prie kurio XVII a. pradžioje įsteigta spaustuvė, 1611–1660 m. spausdinusi knygas kirilica. Pirmieji jos leidiniai buvo maldaknygės bažnytine slavų kalba. 1619 m. čia išspausdinta M. Smotrickio „Slavų gramatika“ (Грамматики славенския правилное Синтагма) – viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų (iš jos mokėsi ir Michailas Lomonosovas, pavadinęs knygą „mokslingumo vartais“). Iki 1660 m. spaustuvė išleido 25 knygas rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis. Tarp knygų vyravo religinė ir poleminė literatūra, nukreipta prieš unitus ir jėzuitus.
XVII a. pradžioje, Vievį valdant Bogdanui Oginskiui, katalikų bažnyčia perduota stačiatikiams, bet jam mirus 1625 m., grąžinta katalikams. XVII a. viduryje dėl pilietinių karų miestelis smarkiai nukentėjo, sunyko spaustuvė.
1816 m. G. Oginskis Vievyje pastatė katalikų bažnyčią. 1843 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. 1865 m. įkurta valdiška mokykla. XIX a. 2-ojoje pusėje Vievis pradėjo augti, nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas-Varšuva ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį. XIX a. pabaigoje Vievis – miestelis Trakų apskrityje, valsčiaus centras.
Trečiojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pulko kariai, žuvę kautynėse su lenkais ties Rykantais 1920 m. spalį, palaidoti Vievyje. Pulkui vadovavo mjr. Jonas Gricius, kuopoms – vyr. ltn. Rūkštas, ltn. J. Kuncaitis ir kiti.
XX a. tarpukariu Vievis atsidūrė pasienyje, prie pat demarkacinės linijos su Lenkija. Pokario metais buvo rajono centras, jį panaikinus miestas prijungtas prie Trakų rajono, nuo kurio kartu su Elektrėnais ir kitomis to rajono teritorijomis, nuo kurių Elektrėnai yra arčiau nei Trakai, atjungtas per savivaldybių reformą ir suformuota Elektrėnų savivaldybė. Vievyje buvo renkami parašai už tai, kad miestelis nuo Elektrėnų tvarkytųsi nepriklausomai. Greta Vievio yra Balceriškių RRS, retransliacijos stiebas ir radijo relinės linijos iš Vilniaus į Kauną dalis.
1950 m. Vieviui suteiktos miesto teisės, 1954] m. dalis miesto prijungta prie Ausieniškių apylinkės, Balceriškių apylinkės ir Pakalniškių apylinkės. Sovietmečiu pastatytas grūdų produktų kombinatas, paukštynas, įkurtas akmenų muziejus, geologijos ekspozicija. Po II pasaulinio karo Vievio apylinkėse veikė Didžiosios Kovos apygardos Lietuvos partizanai.
1981 m. Vievyje rastas lobis. Jį sudarė LDK, Lenkijos, Livonijos, Prūsijos, Rygos ir Rusijos monetos, taip pat 67 LDK, Lenkijos, Livonijos šilingų falsifikatai. 786 lobio monetos saugomos Trakų istorijos muziejuje, 10 – Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
1999 m. patvirtintas Vievio herbas. Miestas buvo išrinktas viena iš 2022 m. Lietuvos mažųjų kultūros sostinių.
== Sportas ==
Futsal komanda „Vievio žiedas“
== Švietimo ir ugdymo įstaigos ==
Vievio meno mokykla
Vievio gimnazija
Vievio sanatorinė mokykla (Paneriuose, iki 2012 m.)
Vievio Jurgio Milančiaus pradinė mokykla
biblioteka[neveikianti nuoroda] (nuo 1940 m.)

Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie miestą - lietuviškoje Vikipedijoje.